Moliūgų Rūšys: Nuo Helovino Iki Gurmaniškų Patiekalų – Išsamus Gidas

Ruduo neatsiejamas nuo krintančių lapų, vėsesnių orų ir, žinoma, moliūgų. Šios ryškios daržovės tampa tikromis sodo karalienėmis, puošiančiomis ne tik daržus, bet ir namų palanges, o virtuvėje virstančiomis gardžiausiais patiekalais. Tačiau ar kada susimąstėte, kad moliūgų pasaulis yra kur kas platesnis ir įvairesnis nei tas oranžinis gražuolis, kurį esame įpratę skobti Helovinui? Nuo mažyčių dekoratyvinių iki gigantiškų rekordininkų, nuo riešutais kvepiančių iki į spagečius subyrančių – moliūgų įvairovė gali nustebinti net ir patyrusį daržininką ar kulinarą. Leiskimės į pažintinę kelionę po margą moliūgų karalystę ir atraskime jų slėpiningą žavesį.

Moksliniu požiūriu, visi moliūgai priklauso Cucurbita genčiai, kuri skirstoma į kelias pagrindines rūšis. Nors botaninės subtilybės gali pasirodyti sudėtingos, būtent jos lemia moliūgų išvaizdą, skonį, tekstūrą ir net laikymo trukmę. Iš esmės, visas mums žinomas veisles galima priskirti trims pagrindinėms grupėms: paprastiesiems (Cucurbita pepo), didiesiems (Cucurbita maxima) ir muskatiniams (Cucurbita moschata) moliūgams. Kiekviena jų turi savo žvaigždes, kurias ir panagrinėsime.

Paprastasis Moliūgas (Cucurbita pepo) – Pažįstamas Veidas Su Daug Siurprizų

Tai pati didžiausia ir geriausiai pažįstama moliūgų grupė. Jai priklauso ne tik klasikiniai oranžiniai moliūgai, bet ir, tikėtina, jūsų pamėgtos cukinijos ar patisonai. Taip, perskaitėte teisingai – aguročiai, cukinijos ir patisonai botaniškai yra neprinokę paprastojo moliūgo vaisiai! Šios grupės moliūgai paprastai turi kietą, vagotą, penkiakampio skerspjūvio kotelį ir pasižymi didžiule formų bei spalvų įvairove.

Klasikiniai Helovino Moliūgai

Kai pagalvojame apie moliūgą, dažniausiai įsivaizduojame būtent jį – ryškiai oranžinį, apvalų, tobulai tinkantį paversti žibintu. Veislės kaip ‘Jack O’Lantern’, ‘Connecticut Field’ ar ‘Howden’ yra auginamos būtent šiam tikslui. Jų sienelės yra pakankamai plonos, kad būtų lengva pjaustyti, o vidus – erdvus. Nors jų minkštimas yra valgomas, jis dažnai būna gana vandeningas ir plaušingas, todėl kulinariniams šedevrams geriau rinktis kitas veisles. Tačiau iš jų sėklų galima paruošti puikų užkandį – tiesiog nuplaukite, nusausinkite, apšlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir kepkite orkaitėje, kol taps auksinės spalvos ir traškios.

Spagetinis Moliūgas (Spaghetti Squash)

Tai tikras atradimas sveikos mitybos entuziastams ir visiems, ieškantiems įdomesnių alternatyvų. Išoriškai šis moliūgas primena pailgą, blyškiai geltoną melioną. Tačiau visa magija slypi viduje. Iškepus ar išvirus, jo minkštimas šakute lengvai išskaidomas į plonas gijas, neįtikėtinai primenančias spagečius. Skonis – švelnus, šiek tiek salstelėjęs. Šie „makaronai“ puikiai dera su įvairiausiais padažais – nuo klasikinio Bolonijos iki lengvo pesto ar tiesiog su sviestu, česnaku ir parmezano sūriu. Tai puikus būdas sumažinti angliavandenių kiekį racione neaukojant sotumo jausmo.

Aguročiai, Cukinijos ir Patisonai

Ši trijulė – tai vasariniai moliūgai, skinami ir valgomi dar nesubrendę, kol jų žievė ir sėklos yra minkštos. Cukinijos (žalios, geltonos, dryžuotos) ir aguročiai yra universalūs kariai virtuvėje: juos galima kepti, troškinti, įdaryti, dėti į blynus ar net pyragus. Patisonai, dar vadinami „skraidančiomis lėkštėmis“ dėl savo unikalios formos, yra šiek tiek tankesnės tekstūros ir idealiai tinka įdaryti mėsos ar daržovių įdarais bei kepti orkaitėje. Visos šios daržovės pasižymi trumpu vegetacijos periodu ir gausiu derliumi, todėl yra mėgstamos daržininkų.

Sėklų Moliūgai (Oilseed Pumpkins)

Ar žinojote, kad yra moliūgų, auginamų ne dėl minkštimo, o dėl sėklų? Populiariausia tokia veislė – ‘Styrian’ (arba Štirijos moliūgas). Jo sėklos neturi kieto išorinio lukšto (yra belukštės), todėl jas labai lengva valgyti tiesiog išėmus iš vaisiaus. Tamsiai žalios, riešutų skonio sėklos yra tikras maistinių medžiagų lobynas. Iš jų spaudžiamas prabangus, sodrios spalvos ir intensyvaus skonio moliūgų sėklų aliejus, kuris laikomas tikru delikatesu ir sveikatos eliksyru.

Didysis Moliūgas (Cucurbita maxima) – Dydžio ir Skonio Gigantai

Šiai grupei priklauso patys didžiausi pasaulio moliūgai, taip pat daugybė veislių, vertinamų dėl išskirtinio skonio ir ilgo laikymo. Jų kotelis yra minkštas, apvalus, primenantis kamštį, o žievė gali būti ir lygi, ir labai raukšlėta. Šie moliūgai dažnai vadinami žieminiais, nes tinkamai laikomi gali išbūti per visą žiemą iki pat pavasario.

Gigantiškieji Moliūgai

Veislės kaip ‘Atlantic Giant’ yra auginamos ne valgiui, o rekordams. Entuziastai visame pasaulyje varžosi, kam pavyks užauginti didžiausią moliūgą, sveriantį šimtus, o kartais ir daugiau nei tūkstantį kilogramų! Nors teoriškai šių gigantų minkštimas yra valgomas, jis dažniausiai būna labai vandeningas ir beskoniai. Jų pagrindinė paskirtis – stebinti ir įkvėpti.

Japoniškas Moliūgas (Kabocha)

Tai tikra kulinarinė žvaigždė. Išoriškai Kabocha yra nedidelis, kresnas, tamsiai žalios spalvos moliūgas, kartais su pilkšvais dryželiais. Jo minkštimas – ryškiai oranžinis, labai tankus, sausas ir neįtikėtinai saldus. Skonis primena keptą kaštoną ir saldžiąją bulvę. Dėl savo tekstūros jis puikiai tinka kepti orkaitėje (galima valgyti net su žieve!), trintoms sriuboms, troškiniams, tailandietiškam kariui. Dėl mažo vandens kiekio jis puikiai tinka ir kepiniams ar net ledams gaminti. Jei dar neatradote Kabocha, būtinai išbandykite – tai gali pakeisti jūsų požiūrį į moliūgus.

‘Marina di Chioggia’

Šis moliūgas – tai Italijos paveldas, tikras meno kūrinys. Jo išvaizda nepakartojama: didelis, suplotas, pilkai žalios spalvos, o visas paviršius nusėtas dideliais, iškiliais „karpomis“. Nors iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti atšiauriai, po šia grubia išore slepiasi nuostabus, ryškiai oranžinis, labai saldus ir sodraus skonio minkštimas. Italijoje jis yra pagrindinis ingredientas gaminant tradicinius virtinukus (gnocchi) ir rizotą. Dėl savo tankumo ir saldumo jis taip pat puikiai tinka pyragams ir uogienėms.

‘Hubbard’ Moliūgas

Tai dar vienas puikiai išsilaikantis žieminis moliūgas. Jis dažniausiai būna ašaros formos, o žievė – labai kieta, raukšlėta, melsvai pilkos, žalios ar net oranžinės spalvos. Dėl kietos žievės jį gali būti sudėtinga perpjauti, bet pastangos atsiperka. Viduje rasite geltoną, sausą, saldų ir aromatingą minkštimą. ‘Hubbard’ moliūgai idealiai tinka kepimui, trynimui į košes (puikus pakaitalas bulvėms) ir ilgam laikymui vėsiame rūsyje.

Muskatinis Moliūgas (Cucurbita moschata) – Šilumamėgiai Delikatesai

Šios grupės moliūgai mėgsta šilumą, todėl Lietuvos klimate juos auginti gali būti šiek tiek daugiau iššūkių, tačiau rezultatas vertas pastangų. Jų kotelis, kaip ir paprastųjų moliūgų, yra kietas ir vagotas, tačiau ties susijungimu su vaisiumi jis pastebimai išplatėja. Šie moliūgai vertinami dėl ypač švelnaus, kreminio, dažnai riešutus primenančio skonio ir mažo sėklų lizdo.

Sviestinis Moliūgas (Butternut Squash)

Bene geriausiai žinomas šios grupės atstovas. Kriaušės arba varpo formos, šviesios, smėlio spalvos žieve sviestinis moliūgas yra daugelio virtuvių favoritas. Jo minkštimas – ryškiai oranžinis, be jokių plaušų, labai švelnus, saldus ir turi malonų riešutų poskonį. Dėl savo kreminės tekstūros jis yra nepamainomas trintoms sriuboms, kurios pavyksta it šilkinės. Jis taip pat puikiai tinka kepti orkaitėje, gaminti tyreles kūdikiams, dėti į troškinius, rizotą ar net makaronų įdarus.

Provanso Muskatinis Moliūgas (‘Musquée de Provence’)

Tai prancūziška veislė, kuri atrodo lyg nužengusi iš natiurmorto paveikslo. Didelis, suplotas, giliai rievėtas moliūgas bręsdamas keičia spalvą nuo tamsiai žalios iki sodrios, molio rudumo. Jo minkštimas – tamsiai oranžinis, labai tankus, aromatingas ir pasižymi sudėtingu, saldžiu, vaisius primenančiu skoniu. Tai tikras gurmanų pasirinkimas, idealiai tinkantis pyragams (ypač Amerikietiškam moliūgų pyragui), uogienėms, čatniams ar tiesiog kepimui su žolelėmis.

Kaip Išsirinkti ir Laikyti Moliūgą?

• Rinkitės atidžiai: Ieškokite moliūgo, kuris atrodo sunkus pagal savo dydį. Jo žievė turi būti kieta, be įtrūkimų, sumušimų ar minkštų dėmių.
• Patikrinkite kotelį: Moliūgas turi turėti kotelį – bent kelių centimetrų ilgio. Tai tarsi jo „bambagyslė“. Jei kotelio nėra, į tą vietą gali lengvai patekti puvinys, ir moliūgas greitai suges.
• Tinkamas laikymas: Žiemines veisles (pvz., Kabocha, Hubbard, Sviestinį) galima laikyti kelis mėnesius. Geriausia vieta – vėsi (10-15 °C), tamsi ir sausa patalpa, pavyzdžiui, rūsys ar sandėliukas. Nelaikykite jų ant betoninių grindų, geriau padėkite ant medinės lentynos ar kartono.
• Prapjauto moliūgo laikymas: Prapjautą moliūgą laikykite šaldytuve, suvynioję į maistinę plėvelę. Taip jis išliks šviežias kelias dienas. Taip pat moliūgo minkštimą galima supjaustyti kubeliais arba sutrinti ir užšaldyti – tai puikus būdas turėti šios daržovės atsargų visus metus.

Moliūgų pasaulis yra beribis ir kupinas skonių, spalvų bei formų. Nebijokite eksperimentuoti ir išbandyti naujas veisles. Galbūt švelnus sviestinis moliūgas taps jūsų mėgstamiausios sriubos pagrindu, o saldusis Kabocha įkvėps naujiems kulinariniams atradimams. Kiekviena rūšis turi savo charakterį ir paskirtį, tad leiskite šioms rudens karalienėms papuošti ne tik jūsų namus, bet ir lėkštes.