Tikrasis Lipikas (Galium verum): Kukli Pievelės Gėlė, Kuri Kvepia Medumi, Dažo Audinius ir Gamina Sūrį

Įsivaizduokite karštą vasaros dieną, Joninių išvakarėse. Orakulas kvepia įkaitusia žeme, dūmais ir… medumi. Taip, saldžiu, tirštu, ką tik iš korio išsukto medaus aromatu. Dairotės aplink, bet avilių niekur nematyti. Šis apgaulingai pažįstamas kvapas sklinda nuo žemės, iš tankių, ryškiai geltonais žiedeliais apsipylusių augalų kuokštų. Tai – tikrasis lipikas, vienas nuostabiausių, tačiau dažnai nepastebimų Lietuvos pievų augalų. Daugeliui jis – tiesiog piktžolė, tačiau iš tiesų tai – tikras gamtos lobynas, slepiantis savyje vaistininko, dažytojo, sūrininko ir net mistiko paslaptis. Leiskimės į kelionę ir atraskime šį kuklų, bet nepaprastą augalą iš arčiau.

Artimesnė pažintis: kaip atpažinti tikrąjį lipiką?

Tikrasis lipikas (lot. Galium verum) priklauso raudinių (Rubiaceae) šeimai, kuriai priklauso ir garsusis kavamedis. Lietuvoje jis turi daugybę vaizdingų vardų: Dievo lovelė, kvepiantysis lipikas, Joninių žolė, o kartais vadinamas tiesiog lipiku. Nors lipikų gentis gausi, tikrąjį atpažinti visai nesunku.

Jo stiebas status, keturbriaunis, galintis užaugti nuo 30 iki 70 centimetrų, o kartais ir daugiau. Tačiau labiausiai jį išduoda lapai – siauri, linijiški, tamsiai žali, tarsi adatos, išsidėstę menturiais po 8-12 aplink stiebą. Jei perbrauksite pirštais per stiebą ir lapus, pajusite šiurkštumą – tai smulkūs plaukeliai, kuriais jis kabinasi, arba „lipa“ prie kitų augalų, taip gaudamas atramą. Iš čia ir kilęs jo vardas.

Visgi didžiausia lipiko puošmena – jo žiedai. Nuo birželio vidurio iki pat rugsėjo augalas pasidabina tankiomis, puriomis šluotelėmis, sudarytomis iš daugybės smulkučių, keturlapių, ryškiai geltonų žiedelių. Būtent jie ir skleidžia tą nepakartojamą medaus aromatą, kuris ypač sustiprėja karštą ir saulėtą dieną. Šis kvapas vilioja bites, kamanes ir drugelius, todėl lipiko sąžalynai visuomet pilni gyvybės. Vėliau žiedų vietoje subręsta vaisiai – smulkūs, dviskiaučiai, juodi riešutėliai.

Tikrasis lipikas nėra išrankus. Jį rasite sausose pievose, pamiškėse, pakelėse, saulėtuose šlaituose ir smėlingose dirvose. Jis puikiai pakenčia sausrą ir mėgsta saulės atokaitą. Būtent todėl jis taip dažnas ir plačiai paplitęs visoje Lietuvoje.

Istorijos lobynas: nuo Mergelės Marijos guolio iki keltų audinių

Tikrasis lipikas – tai augalas, apipintas legendomis ir nuo seno naudojamas žmogaus. Jo angliškas pavadinimas „Lady’s Bedstraw“ (liet. „Dievo Motinos pakratai“) ir lietuviškas „Dievo lovelė“ atspindi seną krikščionišką legendą. Pasakojama, kad būtent šis minkštas ir kvapnus augalas buvo paklotas ėdžiose, kuriose gimė kūdikėlis Jėzus. Iki tol lipiko žiedai buvę balti, bet vos tik ant jų buvo paguldytas dieviškas kūdikis, jie nušvito auksine spalva. Dėl šios legendos augalas buvo laikomas moterų ir gimdyvių globėju.

Praktiškoji šios legendos pusė kur kas žemiškesnė. Džiovintas lipikas iš tiesų šimtus metų buvo naudojamas kaip puikus čiužinių ir pagalvių kamšalas. Dėl jame esančio kumarino, džiūdamas augalas ima skleisti dar stipresnį, šviežiai nupjauto šieno ir vanilės mišinį primenantį kvapą. Šis malonus aromatas ne tik padėdavo užmigti, bet ir veikė kaip natūralus insekticidas, atbaidantis blusas ir kitus parazitus, kurie senovėje buvo tikras vargas.

Lietuvių tautosakoje tikrasis lipikas neatsiejamas nuo Rasos šventės – Joninių. Ne veltui vienas iš jo vardų – Joninių žolė. Iš jo, kartu su kitomis laukų gėlėmis, buvo pinami vainikai, jais puošiami namai ir vartai. Tikėta, kad Joninių naktį surinktas lipikas įgyja ypatingų magiškų ir gydomųjų galių. Merginos jį dėdavo po pagalve, tikėdamosi susapnuoti savo būsimąjį vyrą.

Dažų katilas ir sūrio paslaptys: unikalus lipiko panaudojimas

Be mistinių ir gydomųjų savybių, tikrasis lipikas turėjo ir labai praktišką pritaikymą, kuris šiandien beveik pamirštas. Tai – vienas geriausių natūralių dažiklių.

• Raudona spalva iš šaknų: Lipiko šaknyse gausu raudono pigmento. Rudenį arba anksti pavasarį iškastos ir išdžiovintos šaknys buvo naudojamos vilnoniams ir lininiams audiniams dažyti sodria raudona arba oranžine spalva. Škotijoje šiuo augalu buvo dažomi garsieji tartanai – languoti vilnoniai audiniai.
• Geltona spalva iš žiedų: Iš augalo žiedų galima išgauti skaisčiai geltoną spalvą. Ja buvo dažomi plonesni audiniai, siūlai, net Velykų margučiai.

Tačiau pati netikėčiausia tikrojo lipiko savybė – gebėjimas sutraukti pieną. Augalo žieduose yra fermentų, veikiančių panašiai kaip gyvulinės kilmės šliužo fermentas (fermentas, naudojamas sūrių gamyboje). Dėl šios priežasties lipikas nuo seno buvo naudojamas sūrių gamybai.

Anglijoje, pavyzdžiui, juo būdavo suteikiamas specifinis skonis ir spalva garsiajam Češyro sūriui (Cheshire cheese). Procesas paprastas: sauja šviežių lipiko žiedų užpilama nedideliu kiekiu šilto vandens, palaikoma, kad išsiskirtų fermentai, o tada nukoštas skystis pilamas į pašildytą pieną. Po kurio laiko pienas sutraukiamas į varškę, kurią galima slėgti ir formuoti sūrį. Toks sūris įgaudavo ne tik malonų gelsvą atspalvį, bet ir švelnų, gėlišką prieskonį. Tai puikus pavyzdys, kaip mūsų protėviai išmaniai naudojo gamtos teikiamas dovanas.

Gamtos vaistinėlė: tikrojo lipiko gydomosios savybės

Tikrasis lipikas – vertinga vaistažolė, liaudies medicinoje naudojama jau tūkstančius metų. Gydymui naudojama antžeminė dalis (žolė), renkama augalui žydint. Svarbu prisiminti, kad prieš pradedant gydytis vaistažolėmis, būtina pasikonsultuoti su gydytoju arba vaistininku.

Pagrindinės veikliosios medžiagos, esančios lipike, yra flavonoidai, iridoidai (pavyzdžiui, asperulozidas), taninai, organinės rūgštys ir kumarinas. Šis derinys suteikia augalui šias savybes:

• Šlapimo išsiskyrimą skatinantis poveikis: Lipiko arbata nuo seno vartojama kaip švelnus diuretikas, padedantis esant skysčių susilaikymui organizme, tinimams, šlapimo pūslės ar inkstų uždegimams. Ji padeda „praplauti“ šlapimo takus ir pašalinti nereikalingas medžiagas.
• Žaizdų gijimą skatinantis poveikis: Dėl sutraukiančių (adstringentinių) ir priešuždegiminių savybių, šviežiai sutrintos lipiko žolės košelė arba stiprus nuoviro kompresas buvo dedamas ant nedidelių žaizdelių, įpjovimų, nudegimų ar vabzdžių įkandimų, siekiant sustabdyti kraujavimą ir paspartinti gijimą.
• Raminamasis poveikis: Dėl kumarino pėdsakų, lipiko arbata gali turėti lengvą raminamąjį, spazmus atpalaiduojantį poveikį. Ji buvo geriama norint sumažinti nervinę įtampą, nerimą ar palengvinti užmigimą.
• Odos problemoms spręsti: Lipiko nuoviro vonelės arba kompresai tradiciškai naudojami odos būklei gerinti sergant egzema, psoriaze (žvyneline) ar kitais bėrimais. Manoma, kad jis padeda valyti odą ir mažinti uždegimą.
• Limfinės sistemos valymas: Kai kurie žolininkai teigia, kad tikrasis lipikas yra vienas geriausių augalų limfinei sistemai valyti, padedantis esant padidėjusiems limfmazgiams ir bendram organizmo valymui.

Kaip pasigaminti tikrojo lipiko arbatą?

Arbatos paruošimas labai paprastas. Jums reikės:

1 arbatinio šaukštelio džiovintos tikrojo lipiko žolės (arba 2 šaukštelių šviežios);
200 ml (stiklinės) verdančio vandens.

Užpilkite žolę verdančiu vandeniu, uždenkite ir palikite pritraukti 10-15 minučių. Nukoškite. Gerti rekomenduojama po stiklinę 2-3 kartus per dieną. Arbata yra švelnaus, malonaus skonio ir kvapo.

Rinkimas, džiovinimas ir saugumas

Tikrojo lipiko žolę geriausia rinkti saulėtą dieną, augalui gausiai žydint – dažniausiai nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Kirpkite viršutines augalo dalis (apie 15-20 cm) su žiedais ir lapais. Rinkite toliau nuo kelių ir pramoninių zonų.

Džiovinti surinktą žolę reikia pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, paskleidus plonu sluoksniu arba surišus į nedideles puokšteles ir pakabinus. Gerai išdžiovinta žolė išlaiko gelsvą žiedų spalvą ir įgauna dar stipresnį, malonesnį aromatą. Laikykite sandariai uždarytuose stikliniuose induose arba drobiniuose maišeliuose tamsioje vietoje.

Svarbus įspėjimas: Nors tikrasis lipikas laikomas saugiu augalu, jame esantis kumarinas didelėmis dozėmis gali būti toksiškas. Vartojant saikingai, pavyzdžiui, arbatos pavidalu, jis yra nekenksmingas. Tačiau žmonės, vartojantys kraują skystinančius vaistus (antikoaguliantus, pvz., varfariną), turėtų vengti lipiko arba vartoti jį itin atsargiai ir tik pasitarę su gydytoju. Taip pat jo nerekomenduojama vartoti nėščioms ir žindančioms moterims.

Daugiau nei piktžolė

Kitą kartą, vaikščiodami po vasarišką pievą ir užuodę medaus kvapą, stabtelėkite. Pažvelkite į šį kuklų, bet nepaprastai dosnų augalą. Tikrasis lipikas – tai gyvas priminimas apie laikus, kai žmogus gyveno darnoje su gamta ir mokėjo panaudoti kiekvieną jos dovaną. Tai augalas, kuris gali nuraminti, pagydyti, nudažyti audinį ir net padėti pagaminti sūrį. Leiskite šiam auksiniam pievų stebuklui jus sužavėti savo paprastumu ir paslėpta galia. Jis – ne piktžolė, o tikras Lietuvos gamtos perlas, laukiantis, kol bus atrastas iš naujo.