Nemalonaus kvapo augalai: kodėl gamta nusprendė „kvepėti“ kitaip?

Kai galvojame apie sodą ar kambarines gėles, mūsų vaizduotė dažniausiai piešia idiliškus vaizdus: spalvingi žiedai, raminanti žaluma ir, žinoma, svaiginantis aromatas. Rožės, jazminai, levandos – tai augalų pasaulio parfumerijos karalienės. Tačiau gamta yra kur kas įvairesnė ir kartais – gana ironiška. Egzistuoja visa grupė floros atstovų, kurie, užuot vilioję mus saldžiu nektaro kvapu, trenkia pūvančia mėsa, senu sūriu ar net nešvariomis kojinėmis. Nemalonaus kvapo augalai nėra gamtos klaida; tai – genialios evoliucijos rezultatas, turintis labai konkrečią paskirtį.

Šiame straipsnyje mes nersime į intriguojantį, nors ir nosį riečiantį, „smirdančių“ augalų pasaulį. Išsiaiškinsime, kodėl jie tai daro, kokius egzempliorius galite netikėtai aptikti savo sode Lietuvoje ir kurių kambarinių gėlių geriau nedovanoti jautrios uoslės draugams.

Biologinė būtinybė: kam reikalinga smarvė?

Kad suprastume, kodėl kai kurie augalai skleidžia aromatą, kurį mes instinktyviai atmetame, turime pamiršti apie save. Augalai nežydi dėl žmonių malonumo. Žiedų tikslas – privilioti apdulkintojus. Dauguma augalų tam pasitelkia bites, drugelius ar kolibrius, kurie mėgsta saldžius, gėlinius kvapus.

Tačiau gamtoje konkurencija yra didžiulė. Jei visi augalai orientuotųsi tik į bites, daugelis liktų neapdulkinti. Čia į sceną žengia alternatyvi apdulkintojų armija: musės, mėšlavabaliai ir kiti vabzdžiai, kurie maitinasi pūvančia organika arba deda į ją kiaušinėlius. Nemalonaus kvapo augalai išmoko tobulai imituoti šių vabzdžių mėgstamą aplinką – dvėselieną, išmatas ar pūvančius grybus.

Ši strategija vadinama „apgaule“. Augalas pagamina cheminį kokteilį (dažnai turintį sieros junginių), kuris vabzdžiui kvepia kaip tobula vieta pietums ar perėjimui. Musė atskrenda, įlenda į žiedą ieškodama maisto, ten apsivolioja žiedadulkėse ir, nieko neradusi, skrenda į kitą žiedą, taip jį apdulkindama.

Lietuviško sodo „kvapukai“: ką auginame savo kieme?

Nors egzotiškiausi smirdantys augalai auga atogrąžose, Lietuvos soduose taip pat gausu augalų, kurie gali nustebinti savo specifiniu aromatu. Kai kurie iš jų auginami dėl grožio, o kvapas yra tiesiog „šalutinis poveikis“, kurį tenka toleruoti.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis)

Tai vienas iš ankstyviausių ir įspūdingiausių pavasario žiedų. Ryškūs, karūną primenantys oranžiniai ar geltoni varpeliai puošia daugelį gėlynų. Tačiau patyrę sodininkai žino auksinę taisyklę: nesodinti margučių po miegamojo langu ar prie pat terasos, kurioje geriate rytinę kavą.

Visas augalas, o ypač jo svogūnas, skleidžia aitrų, specifinį kvapą, kurį daugelis lygina su lapės kailiu ar net katės šlapimu. Įdomu tai, kad šis nemalonus kvapas turi ir praktinę naudą. Manoma, kad margučių svogūnų kvapas atbaido kurmius ir graužikus. Tad jei jūsų sode karaliauja kurmiai, šie nemalonaus kvapo augalai gali tapti jūsų sąjungininkais, veikiančiais kaip biologinis ginklas.

Paprastasis buksmedis (Buxus sempervirens)

Buksmedis – klasika, be kurios neįsivaizduojami formalūs sodai ir gyvatvorės. Jis visžalis, puikiai pakenčia karpymą ir atrodo elegantiškai. Tačiau karštą vasaros dieną, kai saulė pakaitina buksmedžio lapiją, galima pajusti specifinį aromatą.

Daliai žmonių šis kvapas visiškai netrukdo arba primena tiesiog „žalumą“, tačiau kitiems jis asocijuojasi su kačių tualetu. Tai genetiškai nulemtas suvokimas, todėl prieš sodindami didelę buksmedžių gyvatvorę prie poilsio zonos, verta pasitikrinti, ar jūsų ir jūsų šeimos narių nosys šį kvapą toleruoja.

Ginkmedis (Ginkgo biloba) – miesto parkų dilema

Nors tai medis, o ne gėlė, ginkmedis vertas atskiro paminėjimo. Tai vienas atspariausių medžių pasaulyje, galintis ištverti didžiulę taršą, todėl dažnai sodinamas miestuose. Tačiau ginkmedžiai yra dvinamiai augalai – yra vyriški ir moteriški medžiai.

Problema kyla su moteriškais medžiais, kurie rudenį subrandina vaisius (botaniškai tai sėklos su mėsinga luobele). Nukritę ant žemės ir pradėję pūti, šie „vaisiai“ skleidžia itin stiprų, pykinantį kvapą, primenantį sugedusį sviestą arba vėmalus (dėl sudėtyje esančios sviesto rūgšties). Dėl šios priežasties miestų apželdintojai stengiasi sodinti tik vyriškus klonus, tačiau kartais pasitaiko klaidų, kurios rudenį tampa tikru iššūkiu praeivių nosims.

Kambariniai augalai: grožis su staigmena

Nemalonaus kvapo augalai gali apsigyventi ir ant jūsų palangės. Dažniausiai tai sukulentai, kurie žavi savo keista, ateiviška išvaizda, kol… nepražysta.

Stapelija (Stapelia) – žvaigždė iš dykumos

Tai vienas populiariausių sukulentų, auginamų Lietuvos namuose. Jos stiebai mėsingi, keturbriauniai, o žiedai – įspūdingi: dideli, žvaigždės formos, dažnai padengti švelniais plaukeliais ir raštuoti tarsi leopardo kailis. Išvaizda tikrai egzotiška ir traukianti akį.

Tačiau stapelija savo tėvynėje (Pietų Afrikoje) turi privilioti muses. Todėl jos žiedas kvepia ne rožėmis, o pūvančia mėsa. Kvapas nėra toks stiprus, kad užpildytų visą butą (nebent prikišate nosį visai arti arba augalas žydi labai gausiai karštą dieną), tačiau musės jį pajunta iš toli. Jei jūsų stapelija pražydo ir staiga kambaryje atsirado musių, nenustebkite – jos tiesiog atskrido į „vakarėlį“. Daugelis augintojų šią savybę toleruoja dėl nepaprasto žiedo grožio, o kiti žydėjimo metu augalą tiesiog išneša į balkoną.

Ginura (Gynura aurantiaca)

Šis augalas dažnai vadinamas „aksomine gėle“ dėl savo ryškiai violetiniais plaukeliais padengtų lapų. Lapai išties nuostabūs ir dekoratyvūs. Tačiau ginurai pražydus (žiedai nedideli, oranžiniai, panašūs į pienių), pasklinda kvapas, kurį daugelis apibūdina kaip neplautų kojinių aromatą. Sprendimas paprastas – kadangi ginura auginama dėl lapų grožio, žiedpumpurius galima tiesiog nugnybti dar jiems neišsiskleidus. Taip išsaugosite augalo energiją lapų auginimui ir išvengsite nemalonaus kvapo.

Pasauliniai rekordininkai: monstrai, kurių nenorėtumėte namuose

Kalbant apie šią temą, neįmanoma nepaminėti pasaulinių garsenybių. Tai augalai, dėl kurių žydėjimo botanikos sodai visame pasaulyje skelbia aliarmą, o lankytojai rikiuojasi į eilės, kad pajustų tą legendinę smarvę.

• Titaninis amorfofalas (Amorphophallus titanum): Dažnai vadinamas „lavongėle“. Tai vienas didžiausių žiedynų pasaulyje, galintis užaugti iki 3 metrų aukščio. Žydi jis retai (kartais tik kartą per dešimtmetį) ir labai trumpai – vos 24–48 valandas. Tuo metu jis skleidžia neįtikėtinai stiprų pūvančios mėsos kvapą, kuris džiunglėse sklinda kilometrus. Augalas netgi sušyla, kad kvapas sklistų geriau, imituodamas šiltą, pūvantį gyvūno kūną.
• Arnoldžio raflezija (Rafflesia arnoldii): Šis augalas neturi nei lapų, nei stiebo, nei šaknų įprasta prasme – jis parazituoja ant lianų. Tačiau jis užaugina didžiausią pavienį žiedą pasaulyje, kuris gali sverti iki 11 kg. Žiedas atrodo kaip didžiulis mėsos gabalas ir kvepia atitinkamai.

Cheminė paslaptis: kas sudaro tą kvapą?

Mokslininkai, tyrinėję nemalonaus kvapo augalus, nustatė, kad jų skleidžiamas „aromatas“ yra sudėtingas cheminių junginių mišinys. Tai nėra atsitiktinumas – augalai gamina tikslias molekules, kurios sukelia specifines reakcijas vabzdžių smegenyse. Štai keletas pagrindinių „kaltininkų“:

• Dimetilo trisulfidas: Junginys, atsakingas už pūvančių svogūnų ir siera dvelkiantį kvapą. Tai viena pagrindinių „lavongėlių“ kvapo sudedamųjų dalių.
• Putrescinas ir kadaverinas: Kaip sufleruoja pavadinimai (iš lot. putrefactio – pūti, ir cadaver – lavonas), šie junginiai susidaro pūvant baltymams. Kai kurie augalai sugeba susintetinti šias medžiagas, kad apgautų muses.
• Izovalerijono rūgštis: Būtent šis junginys suteikia „prakaituotų kojinių“ kvapą, kurį jaučiame uostydami kai kuriuos valerijoninių šeimos augalus ar minėtąją ginurą.

Ką daryti, jei jūsų sode atsirado nemalonus kvapas?

Kartais sodininkai skundžiasi, kad tam tikroje sodo vietoje sklinda nemalonus tvaikas, nors ten neauga nei margutės, nei egzotiški amorfofalai. Dažniausiai kaltininkas būna ne augalas, o grybas – paprastoji poniabudė (Phallus impudicus).

Nors tai grybas, jis dažnai auga mulčiuotose lysvėse ar po krūmais. Jauna poniabudė primena kiaušinį (ir Prancūzijoje bei Vokietijoje valgoma kaip delikatesas), tačiau subrendusi ji iššauna į viršų ir pasidengia tamsia, dvokiačia gleive. Kvapas toks stiprus, kad jį galima užuosti už keliolikos metrų. Tai klasikinė musių viliojimo strategija – musės nulaižo sporų turinčią gleivinę ir jas išplatina.

Jei šis kvapas jus erzina, vienintelis būdas – surasti „kiaušinius“ ir išrauti grybą, kol jis neišsiskleidė. Tačiau verta prisiminti, kad gamtoje poniabudė atlieka svarbią skaidytojo funkciją.

Kodėl verta auginti tokius augalus?

Perskaičius apie smarvę, gali kilti natūralus klausimas: kam apskritai auginti tokius augalus? Atsakymų yra keletas:

1. Unikalumas ir edukacija. Tai puiki priemonė parodyti vaikams ar svečiams, kokia išradinga yra gamta. Stapelijos žiedas visada sukelia nuostabą ir tampa pokalbių tema.
2. Atsparumas ir lengva priežiūra. Daugelis šių augalų (pavyzdžiui, margutės ar serenčiai) yra itin nereiklūs, atsparūs ligoms ir kenkėjams.
3. Biologinė apsauga. Kaip minėta, specifinį kvapą turintys augalai (serenčiai, chrizantemos, pelynai) atbaido kenkėjus nuo lepesnių daržovių. Serenčius rekomenduojama sodinti šiltnamiuose tarp pomidorų, kad atbaidytų baltasparnius, arba tarp rožių, kad apsaugotų nuo amarų. Jų kvapas, kuris mums gali pasirodyti aštrus, kenkėjams yra tiesiog nepakenčiamas signalas: „čia maisto nėra“.

Estetika prieš uoslę: kaip suderinti?

Jei visgi norite auginti specifinio kvapo augalus dėl jų grožio, bet nenorite kankinti savo nosies, laikykitės kelių paprastų taisyklių:

Venkite sodinti juos uždarose, prastai vėdinamose erdvėse (pavyzdžiui, mažuose kiemeliuose, apjuostuose aukštomis sienomis), kur oras užsistovi. Atviroje, vėjuotoje vietoje kvapas greitai išsisklaidys ir taps vos juntamas. Taip pat laikykitės atstumo – sodinkite juos toliau nuo takelių, suoliukų, pavėsinių ir langų. Leiskite jiems puošti sodą iš tolo.

Galiausiai, nemalonaus kvapo augalai moko mus tolerancijos ir platesnio požiūrio į gamtą. Grožis ne visada kvepia vanile, o smarvė gamtoje dažnai reiškia gyvybę ir atsinaujinimą. Kitą kartą, kai pamatysite žydinčią stapeliją ar margutę, neaukite nosies – verčiau pasigrožėkite, kaip meistriškai šis augalas užsitikrino savo išlikimą milijonus metų trunkančioje evoliucijos kovoje.