Laumakės: Sparnuotosios vandens telkinių sergėtojos

Vasaros vidurdienis prie ežero ar upės Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamas be vieno ypatingo garso – specifinio sparnų dūzgesio, kurį sukelia virš vandens paviršiaus zujantys, tarsi brangakmeniais nusagstyti padarai. Tai – laumakės. Nors dažnai jomis grožimės tik kaip estetiška gamtos detale, šie vabzdžiai slepia neįtikėtiną, milijonus metų trunkančią evoliucijos istoriją, stulbinančius medžioklės įgūdžius ir sudėtingą gyvenimo ciklą, apie kurį daugelis nė nenutuokia. Jos nėra tiesiog pievų puošmena; jos – vieni tobuliausių plėšrūnų Žemėje, atliekantys kritinį vaidmenį mūsų ekosistemoje.

Šiame straipsnyje pasinersime į paslaptingą laumakių pasaulį, atskleisime, kodėl jos vadinamos sraigtasparnių prototipais, ką jos veikia po vandeniu ir kodėl kiekvienas sodininkas turėtų svajoti apie šių vabzdžių kaimynystę.

Senesnės už dinozaurus: evoliucijos šedevras

Kai žvelgiate į laumakę, jūs tiesiogine prasme žiūrite į gilią praeitį. Šie vabzdžiai priklauso Odonata būriui, ir jų protėviai dangų raižė dar tada, kai dinozaurai net nebuvo pradėję savo viešpatavimo. Mokslininkai rado fosilijų, liudijančių, kad milžiniškos laumakių pirmtakės, vadinamos Meganeura, gyveno prieš maždaug 300 milijonų metų. Tais laikais, dėl didesnio deguonies kiekio atmosferoje, jų sparnų mostas siekė net 70 centimetrų – jos buvo dydžio sulig varnu.

Nors šiuolaikinės laumakės yra gerokai mažesnės, jos išlaikė pagrindinius savo protėvių bruožus: didžiules akis, ilgą pilvelį ir du porinius sparnus, kurie veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Tai, kad per šimtus milijonų metų jų kūno planas mažai pakito, rodo tik viena – gamta sukūrė beveik tobulą organizmą, kurio nereikėjo taisyti.

Skrydžio mechanika: kodėl inžinieriai joms pavydi?

Laumakės yra neginčijamos vabzdžių pasaulio akrobatikos čempionės. Jų skrydžio gebėjimai yra tokie unikalūs, kad aviacijos inžinieriai ir dronų kūrėjai iki šiol bando atkartoti jų judesių mechaniką. Kuo jos ypatingos?

• Nepriklausomi sparnai: Laumakė turi keturis sparnus, ir kiekvieną iš jų ji gali valdyti atskirai. Tai leidžia atlikti manevrus, kurie kitiems vabzdžiams yra neįmanomi.
• Kabėjimas ore: Jos gali sustingti viename taške tarsi sraigtasparniai, o tada staigiai šauti į bet kurią pusę.
• Skrydis atbulomis: Tai vieni iš nedaugelio vabzdžių, galinčių skristi atbulomis, kas ypač praverčia manevruojant tarp tankių augalų ar vejantis grobį.
• Greitis ir perkrovos: Kai kurios laumakių rūšys gali pasiekti beveik 60 km/h greitį, o manevruodamos jos atlaiko perkrovas, kurios žmogui būtų mirtinos.

Būtent šis gebėjimas akimirksniu pakeisti kryptį ir greitį paverčia jas mirtinomis medžiotojomis. Kol musė ar uodas bando suprasti, kas vyksta, laumakė jau būna atlikusi savo darbą.

Tobuliausios akys gamtoje

Jei manote, kad žmogaus rega yra gera, pagalvokite dar kartą. Laumakės galva yra beveik vien tik akys. Dvi didžiulės, pusrutulio formos sudėtinės akys susideda iš tūkstančių mažyčių lęšiukų, vadinamų omatidijomis. Priklausomai nuo rūšies, viena laumakė gali turėti iki 30 000 tokių lęšiukų.

Tai suteikia joms beveik 360 laipsnių regėjimo lauką. Jos mato viską aplink save, išskyrus mažytę zoną tiesiai už galvos (aklosios zonos beveik nėra). Be to, jų rega yra pritaikyta fiksuoti judesį daug greičiau nei mūsų. Jei mes matome filmą kaip vientisą vaizdą (24 kadrai per sekundę), laumakė tą patį filmą matytų kaip lėtą skaidrių demonstraciją, nes jos smegenys apdoroja vaizdą maždaug 300 kadrų per sekundę greičiu. Tai reiškia, kad bandydami pagauti laumakę ranka, jūs jai atrodote judantis lėtai ir nerangiai.

Dar viena įdomybė – jos mato daug platesnį spalvų spektrą nei žmonės, įskaitant ultravioletinę šviesą. Tai padeda joms atskirti atspindžius vandens paviršiuje ieškant vietos kiaušinėliams dėti bei bendraujant su porininkais.

Dvigubas gyvenimas: nuo povandeninio monstro iki dangaus valdovės

Daugelis žmonių laumakes mato tik vasarą, skraidančias virš vandens, ir mano, kad tai ir yra visas jų gyvenimas. Tačiau tiesa ta, kad didžiąją savo gyvenimo dalį šie vabzdžiai praleidžia po vandeniu. Jų gyvenimo ciklas yra vienas dramatiškiausių gamtoje.

Kiaušinėlis ir lerva (nimfa)

Viskas prasideda vandenyje. Patelė deda kiaušinėlius ant vandens augalų arba tiesiai į vandenį. Išsiritusi lerva, dažnai vadinama nimfa, visiškai nepanaši į grakštų suaugusį vabzdį. Tai – tikras povandeninis tankas. Laumakės lerva yra agresyvus, pasaloje tūnantis plėšrūnas.

Lervos turi unikalų organą – apatinę lūpą, vadinamą „kauke“. Tai lankstus, iššaunamas griebtuvas, kuris ramybės būsenoje yra suskleistas po galva. Kai pro šalį plaukia auka (uodo lerva, buožgalvis ar net maža žuvelė), lerva akimirksniu iššauna šią „kaukę“, sugriebia grobį ir įsitraukia jį į burną. Šis procesas trunka vos dalį sekundės.

Povandeninis etapas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų (priklausomai nuo rūšies ir klimato). Per tą laiką lerva neriasi daugybę kartų, kol pagaliau subręsta didžiajam pokyčiui.

Metamorfozė

Atėjus laikui, lerva išlipa iš vandens ant augalo stiebo ar akmens. Čia įvyksta stebuklas. Lervos oda ant nugaros plyšta, ir iš jos išsilaisvina suaugusi laumakė. Iš pradžių ji būna minkšta, blyški, o jos sparnai – susiglamžę. Vabzdys turi keletą valandų pumpuoti hemolimfą (kraują) į sparnus, kad šie išsitiesintų ir sutvirtėtų. Tai pavojingiausias laikas laumakės gyvenime, nes ji negali nei skristi, nei gintis. Tačiau jei viskas pavyksta, į orą pakyla tobulas skraidymo aparatas.

Laumakės ar žirgeliai? Kaip juos atskirti?

Lietuvoje dažnai painiojami du Odonata būrio pobūriai: tikrosios laumakės (Anisoptera) ir mažosios laumakės, dažniau vadinamos žirgeliais arba strėliukėmis (Zygoptera). Nors jie giminaičiai, skirtumai akivaizdūs, jei žinote, kur žiūrėti:

• Sparnų padėtis ramybės būsenoje: Tai lengviausias būdas atskirti. Tikrosios laumakės nutūpusios laiko sparnus išskleistus į šonus (lyg lėktuvas). Žirgeliai (strėliukės) sparnus sudeda išilgai kūno ant nugaros arba laiko pusiau pravirus.
• Akys: Laumakių akys yra didžiulės ir dažniausiai susiglaudžia viršugalvyje. Žirgelių akys yra tarsi „ant pagaliukų“ – nutolusios viena nuo kitos, galvos šonuose.
• Kūno sudėjimas: Laumakės yra stambesnės, tvirtesnės, galingesnės. Žirgeliai – trapūs, plonyčiai, tarsi plaukiojančios adatos.
• Skrydis: Laumakės skraido greitai, užtikrintai, galingai. Žirgeliai skraido lėčiau, plazdančiai, dažniau laikosi prie pat augalijos.

Lietuvos vandenų gyventojos

Lietuvoje aptinkama apie 60–70 laumakių rūšių. Kai kurios jų labai dažnos, kitos – įrašytos į Raudonąją knygą. Štai keletas, kurias greičiausiai pamatysite:

Didžioji skėtė (Aeshna grandis)

Tai viena didžiausių ir įspūdingiausių mūsų laumakių. Jos kūnas rudas, o sparnai turi gintarinį atspalvį, kuris saulėje spindi auksu. Tai galinga skrajūnė, kurią dažnai galima pamatyti patruliuojančią virš ežerų pakrančių. Ji nevengia medžioti ir toliau nuo vandens – pamiškėse ar soduose.

Plokščioji skėtė (Libellula depressa)

Šią laumakę lengva atpažinti iš labai plataus, plokščio pilvelio. Patinų pilvelis yra ryškiai žydras (lyg padengtas milteliais), o patelių – gelsvai rudas. Jos mėgsta tupėti ant kyšančių šakų ir stebėti teritoriją, o pamačiusios grobį ar konkurentą – staigiai pakilti.

Mėlynoji strėliukė (Coenagrion puella)

Tai klasikinis „žirgelio“ pavyzdys. Mažas, ryškiai mėlynas (patinai) su juodais raštais vabzdys, dažnai dideliais būriais skraidantis tarp nendrių. Jos atrodo trapios, bet yra ėdrūs smulkių vabzdžių naikintojai.

Ekologinė svarba: kodėl turime jas saugoti?

Laumakės nėra tik gražios. Jos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį ekosistemoje. Visų pirma, jos yra bioindikatoriai. Laumakių lervoms reikalingas švarus, deguonies prisotintas vanduo. Jei vandens telkinys užterštas chemikalais ar jame trūksta deguonies, laumakių lervos žūsta. Todėl gausus ir įvairus laumakių būrys prie jūsų ežero ar tvenkinio yra geriausias įrodymas, kad ekosistema sveika.

Antra, jos yra neprilygstama populiacijos kontrolė. Tiek lervos stadijoje po vandeniu, tiek suaugusios ore, jos naikina milžiniškus kiekius kitų vabzdžių. Suaugusi laumakė per dieną gali suėsti šimtus uodų, musių ir kitų kraujasiurbių. Jos yra natūralūs kenkėjų naikintojai.

Sodininko sąjungininkė: laumakės jūsų sklype

Jei turite sodą ar sodybą, laumakės turėtų būti jūsų geriausios draugės. Skirtingai nei bitės, jos neapdulkina augalų, tačiau jos saugo jūsų ramybę ir derlių. Laumakės medžioja ne tik uodus, bet ir augalų kenkėjus, pavyzdžiui, amarus.

Kaip prisivilioti šias gražuoles į savo kiemą?

1. Vanduo yra būtinas: Be vandens nebus laumakių. Net nedidelis dekoratyvinis tvenkinukas gali tapti namais kelioms rūšims. Svarbu, kad tvenkinyje nebūtų žuvų (arba jų būtų labai mažai), nes žuvys suėda laumakių kiaušinėlius ir lervas.
2. Augalija: Laumakėms reikia augalų, ant kurių galėtų nutūpti, ir povandeninės augmenijos, kurioje slėptųsi lervos. Nendrės, švendrai, vandens lelijos yra puikus pasirinkimas. Taip pat svarbu palikti aukštesnės žolės plotų aplink tvenkinį.
3. Saulėkaitos vietos: Laumakės yra šaltakraujės, joms reikia saulės energijos, kad galėtų skraidyti. Įrenkite tvenkinį saulėtoje vietoje ir padėkite keletą plokščių akmenų pakrantėje – tai bus puikios aikštelės joms šildytis.
4. Jokių chemikalų: Tai savaime suprantama, bet pesticidai ir laumakės yra nesuderinami dalykai.

Mitai ir tautosaka

Lietuviškas pavadinimas „laumakė“ yra labai poetiškas. Jis kildinamas iš žodžio „laumė“ – mitinės būtybės, miškų ir vandenų deivės ar raganos. Senovės lietuviai tikėjo, kad šie vabzdžiai yra susiję su laumėmis, galbūt dėl savo neįprastos išvaizdos ir gyvenimo prie vandens. Kartais jos vadinamos „laumės akimis“.

Angliškas pavadinimas „Dragonfly“ (drakonas-musė) taip pat sufleruoja apie mitinę galią. Įvairiose kultūrose požiūris į jas skyrėsi. Europoje viduramžiais jos kartais buvo siejamos su velniu ir vadinamos „velnio adatomis“. Buvo gąsdinama, kad laumakės gali užsiūti akis ar ausis neklaužadoms vaikams miegant. Žinoma, tai visiškas mitas – laumakės neturi nei geluonies, nei adatų ir žmogui yra visiškai nepavojingos. Jos negelia.

Tuo tarpu Japonijoje laumakės (tombo) yra gerbiamos kaip drąsos, stiprybės ir laimės simbolis. Samurajai jas vaizduodavo ant savo šalmų ir ginklų, nes laumakė skrenda tik pirmyn ir niekada nesitraukia atgal (nors techniškai gali, bet simbolikoje akcentuojamas tikslingumas). Tai buvo pergalės vabzdys.

Įdomūs faktai, kurių galbūt nežinojote

• Medžioklės sėkmė: Liūtai pagauna savo grobį maždaug 25% atvejų. Rykliai – apie 50%. O laumakės? Jų medžioklės sėkmės rodiklis siekia net 95%! Tai daro jas vienais efektyviausių plėšrūnų pasaulyje. Jos apskaičiuoja aukos trajektoriją ir skrenda ne ten, kur auka yra, o ten, kur ji bus.
• Kvėpavimas per… galą: Laumakių lervos kvėpuoja per žiaunas, esančias jų tiesiojoje žarnoje. Jos įtraukia vandenį į pilvelio galą, pasisavina deguonį ir išstumia vandenį lauk. Beje, staigiai išstumdamos vandenį, jos gali pasinaudoti reaktyviniu principu ir greitai pasprukti nuo pavojaus.
• Meilės širdelė: Ar esate matę dvi laumakes, susikabinusias ore ir formuojančias širdies formą? Tai poravimosi ratas. Patinas laiko patelę už kaklo (specialiomis ataugomis pilvelio gale), o patelė lenkia savo pilvelį link patino krūtinės, kur saugoma sperma. Ši romantiška forma gamtoje yra visiškai pragmatiškas dauginimosi aktas.
• Šilumos reguliacija: Karštą dieną laumakės kartais pakelia pilvelį vertikaliai į viršų („obelisko poza“). Tai sumažina saulės apšviečiamą kūno plotą ir padeda neperkaisti.

Fotografija: kantrybės išbandymas

Fotografuoti laumakes – tikras iššūkis gamtos fotografams. Jos greitos, baikščios ir nenuspėjamos. Tačiau rezultatas vertas pastangų. Geriausias laikas fotografuoti yra ankstyvas rytas, kai oras dar vėsus. Tuomet laumakės būna mažiau aktyvios, tupinčios ant augalų ir laukiančios saulės šilumos. Kartais rytais jas galima rasti padengtas rasos lašeliais – tai sukuria magiškus kadrus. Dieną, norint pagauti laumakę skrydyje, reikia itin greito užrakto greičio ir daug kantrybės.

Apibendrinimas: trapus balansas

Laumakės yra neatsiejama Lietuvos gamtos dalis. Jos jungia du pasaulius – vandenį ir orą, praeitį ir dabartį. Nors jos atrodo nepažeidžiamos savo šarvuose ir su tobulais sparnais, jos yra jautrios aplinkos pokyčiams. Melioracija, pelkių sausinimas, vandens tarša ir klimato kaita kelia grėsmę jų buveinėms.

Kiekvieną kartą, kai pamatysite laumakę, nutupiančią ant meškerės galo ar praskrendančią virš jūsų sodo tvenkinio, prisiminkite – prieš jus mažytis evoliucijos stebuklas. Ji čia tam, kad palaikytų gamtos pusiausvyrą, sumažintų uodų armijas ir tiesiog džiugintų akį savo neįtikėtinu, vaivorykštiniu grožiu. Saugokime jas ir jų namus – švarius Lietuvos vandenis.