Koloninės tujos: Žalioji architektūra ir veislių pasirinkimo menas

Lietuvos privačių valdų, sodybų ir net miesto viešųjų erdvių peizaže koloninės tujos užima ypatingą, kone sakralią vietą. Tai nėra tiesiog augalas – tai funkcinis kraštovaizdžio elementas, tapęs privatumo, tvarkos ir nuolatinės žalumos sinonimu. Nors kartais jos sulaukia kritikos dėl „monotonijos“ ar per didelio populiarumo, tiesa ta, kad koloninės formos tujos yra nepakeičiamos kuriant vertikalius sodo akcentus ir kompaktiškas, mažai priežiūros reikalaujančias gyvatvores. Tačiau ar tikrai apie jas žinome viską? Dažnas sodininkas apsiriboja populiariausiu „Smaragd“ pasirinkimu, net neįtardamas, kokia plati ir įvairiapusė yra koloninių tujų šeima bei kokios specifinės priežiūros joms iš tikrųjų reikia, kad jos ne tik augtų, bet ir klestėtų dešimtmečius.

Kodėl vertikali forma yra tokia geidžiama?

Koloninės tujos (dažniausiai vakarinės tujos – Thuja occidentalis veislės) išsiskiria savo augimo habitu. Skirtingai nuo plačių, kiaušiniškų ar padrikų formų, šios tujos stiebiasi į viršų, išlaikydamos palyginti siaurą lajos skersmenį. Tai sprendžia vieną didžiausių šiuolaikinių sklypų problemų – vietos trūkumą. Norint atsiriboti nuo kaimynų ar gatvės triukšmo 6 ar 10 arų sklype, sodinti plačias egles ar lapuočius medžius dažnai yra prabanga, kurios negalime sau leisti dėl prarandamo naudingo ploto. Koloninė tuja sukuria „žaliąją sieną“, užimdama vos 60–80 cm sklypo pločio.

Be funkcinio aspekto, yra ir estetinis. Vertikalios linijos sode sukuria dinamiką, „pakelia“ erdvę į viršų ir tarnauja kaip puikus fonas žydintiems augalams. Jos veikia kaip architektūriniai elementai – tarsi gyvos kolonos, žyminčios takus, įėjimus ar atskiriančios skirtingas sodo zonas.

Populiariausios veislės: ne tik „Smaragd“

Nors atrodo, kad visi sodina tą patį, koloninių tujų asortimentas yra stebėtinai platus. Kiekviena veislė turi savo „charakterį“, augimo greitį ir atspalvį.

1. „Smaragd“ – klasikos etalonas

Tai neabejotinai populiariausia veislė Lietuvoje ir Europoje. Jos sėkmės paslaptis – sodri, tamsiai žalia spalva, kuri, skirtingai nuo daugelio kitų tujų, žiemą neparuduoja ir neįgauna bronzinio atspalvio. „Smaragd“ auga vidutiniu greičiu (apie 20–30 cm per metus), formuoja labai tankią, taisyklingą kūginę-koloninę lają. Jai praktiškai nereikia formuojančio genėjimo, nebent norite apriboti aukštį. Tai – aristokratiška tuja, mėgstanti geresnę dirvą ir drėgmę.

2. „Columna“ – greičio čempionė

Jei jūsų tikslas – kuo greičiau užsidengti nuo smalsių akių, „Columna“ yra logiškas pasirinkimas. Ji auga greičiau nei „Smaragd“, metinis prieaugis gali siekti net 40 cm ar daugiau. Jos forma yra griežtai cilindrinė (koloninė), ji išlaiko tą patį plotį nuo apačios iki beveik pat viršūnės. Tačiau „Columna“ turi savybę žiemą šiek tiek keisti spalvą – spygliai gali įgauti rusvą atspalvį, kuris pavasarį vėl pažaliuoja. Be to, jos laja nėra tokia „aksominė“ ir tanki kaip „Smaragd“, todėl norint idealios sienos, jas kartais tenka lengvai karpyti.

3. „Holmstrup“ – lėto augimo elegancija

Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie niekur neskuba ir nori minimalios priežiūros. „Holmstrup“ auga lėtai, tačiau formuoja itin tankią, kompaktišką, sodriai žalios spalvos lają. Dėl savo struktūros ji atrodo lyg „garbiniuota“. Tai ideali veislė nedideliems sodams, alpinariumams ar kapaviečių apželdinimui, nes ji niekada „neišlips“ iš jai skirtos erdvės taip greitai, kaip kitos veislės.

4. „Brabant“ – formuojama galia

Nors techniškai „Brabant“ yra plačios lajos tuja, ji dažnai naudojama formuojamoms kolonoms kurti. Tai pati greičiausiai auganti tuja (iki 50 cm per metus). Jei ją paliksite likimo valiai, ji taps dideliu, plačiu medžiu. Tačiau reguliariai (2 kartus per sezoną) karpant, iš „Brabant“ galima suformuoti pačias tankiausias ir greičiausias žalias sienas. Visgi, tai reikalauja darbo – jei nesate pasiruošę imti žirklių į rankas, rinkitės kitą veislę.

Sodinimo strategija: kaip išvengti klaidų starto metu

Didžioji dalis problemų, su kuriomis susiduriama auginant kolonines tujas (geltimas, skurdimas, išretėjimas), yra nulemtos netinkamo sodinimo. Tuja yra kantrus augalas, bet ji turi savo ribas.

Tinkamas atstumas – raktas į sėkmę

Dažniausia klaida – noras gauti „akliną“ tvorą čia ir dabar, sodinant tujas per tankiai. Jei sodinate „Smaragd“ kas 40 cm, po 5–7 metų prasidės problemos. Augalų šakos susipins, vidinė dalis negaus šviesos ir pradės mirti (ruduoti), o šaknų konkurencija dėl maisto medžiagų nualins augalus. Rekomenduojami atstumai:

• „Smaragd“: gyvatvorei sodinti kas 60–70 cm.
• „Columna“: gyvatvorei sodinti kas 70–80 cm.
• Laisvai augančioms grupėms: palikite bent 1–1,5 metro tarpą, kad matytųsi kiekvieno augalo individualus grožis.

Duobės paruošimas ir gruntas

Koloninės tujos nemėgsta kraštutinumų: nei gryno smėlio, kuriame trūksta drėgmės, nei sunkaus molio, kuriame šaknys dūsta. Ideali dirva – derlingas, purus priemolis. Sodinant būtina iškasti duobę, kuri būtų bent dvigubai didesnė už šaknų gumulą. Iškastą žemę rekomenduojama sumaišyti su durpių substratu (skirtu spygliuočiams) arba kompostu. Svarbu neužmiršti, kad tujos mėgsta šiek tiek rūgštesnę terpę (pH 5,5–6,5).

Svarbi detalė: sodinimo gylis. Tuja turi būti pasodinta tokiame pat gilyje, kokiame augo vazone. Jei užkaste šaknies kakleljį (vietą, kur stiebas pereina į šaknis), augalas lėtai dūs, žievė pradės pūti, ir tuja po kelerių metų gali žūti be aiškios priežasties.

Priežiūros niuansai: nuo laistymo iki tręšimo

Nors tujos vadinamos „nereikliomis“, pirmuosius dvejus metus po pasodinimo jos reikalauja atidaus dėmesio. Koloninės tujos šaknų sistema yra paviršinė, todėl ji jautriai reaguoja į sausras.

Vandens režimas

Viena didelė tuja karštą vasaros dieną gali išgarinti milžinišką kiekį vandens. Jei dirva išdžiūsta, augalas patiria stresą, kuris pasireiškia ne iš karto, o po kelių mėnesių ar net kitą sezoną – pavyzdžiui, gausiu spyglių kritimu rudenį. Įsirengti lašelinę laistymo sistemą gyvatvorei yra viena geriausių investicijų. Jei laistote rankiniu būdu, darykite tai rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnius šaknų sluoksnius, o ne tik sudrėkintų paviršių.

Tręšimo grafikas

Koloninės tujos mėgsta trąšas, bet pertręšimas yra pavojingesnis nei trąšų trūkumas.

• Pavasaris (balandis–gegužė): Naudojamos kompleksinės trąšos su didesniu azoto kiekiu, skatinančios augimą ir sodrią spalvą.
• Vasara (iki liepos vidurio): Galima pakartoti tręšimą, jei augalas auga prastoje dirvoje.
• Ruduo (rugpjūtis–rugsėjis): Griežtai draudžiama naudoti azotą. Būtina naudoti specialias rudenines trąšas su kaliu ir fosforu bei mikroelementais. Tai padeda medienai sumedėti ir pasiruošti žiemai.

Ypatingą dėmesį atkreipkite į magnį. Jo trūkumas pasireiškia šakelių geltimu nuo viršūnės ar vidinės pusės. Magnio sulfatas yra greitoji pagalba tokiu atveju.

Pavojai ir priešai: kodėl tuja ruduoja?

„Mano tuja ruduoja“ – tai dažniausias sodininkų skundas. Tačiau rudavimas gali būti natūralus arba patologinis. Kiekvieną rudenį tujos meta senus spyglius (šakeles) iš vidinės lajos dalies. Tai natūralus apsivalymas. Tačiau jei ruduoja išorinės šakos, viršūnės ar atskiri plotai – tai signalas apie bėdą.

Kenkėjai

Tujinis amaras: Pasirodo pavasarį. Pastebimas pilkšvai rudas apnašas ant šakelių, jos džiūsta. Kovojama sisteminiais insekticidais.
Voratinklinė erkė: Puola karštomis, sausomis vasaromis. Spygliai tampa blyškūs, gelsvi, matomi plonyčiai voratinkliai. Būtina naudoti akaricidus.

Grybinės ligos

Šakų džiūvimas, fitoftora (šaknų puvinys) – tai rimtos ligos. Fitoftora dažniausiai atsiranda dėl per didelės drėgmės ir užmirkimo. Deja, fitoftoros pažeistą augalą dažniausiai tenka šalinti, o žemę dezinfekuoti. Šakų džiūvimą galima stabdyti fungicidais, iškarpant pažeistas vietas.

Žiemojimo iššūkiai ir sniego našta

Koloninės tujos, ypač turinčios kelias viršūnes (kas dažnai nutinka senesniems augalams), kenčia nuo šlapio sniego. Svoris išlenkia šakas, laja „išsižergia“, ir augalas praranda savo dekoratyvią formą. Atstatyti tokią tują būna sunku. Todėl vėlyvą rudenį rekomenduojama kolonines tujas lengvai aprišti virve arba specialiu tinklu, kad sniegas jų neišskėstų. Tai ypač aktualu veislėms, kurios natūraliai nėra labai standžios.

Kitas žiemos pavojus – pavasarinis nudegimas. Vasario–kovo mėnesiais, kai saulė jau kaitri, o žemė dar įšalusi, spygliuose prasideda fotosintezė ir garinimas. Kadangi šaknys negali paimti vandens iš ledo, augalas džiūsta („dega“). „Smaragd“ veislė tam atsparesnė, tačiau jautresnes veisles ar jaunus sodinukus verta pridengti agrodanga arba eglišakėmis pietinėje pusėje.

Genėjimas: menas ar būtinybė?

Ar reikia genėti kolonines tujas? „Smaragd“ – nebūtinai, nebent norite išlaikyti konkretų aukštį. Tačiau genėjimas skatina tankėjimą. Nukirpus viršūnę, augalas daugiau energijos skiria šoniniam augimui, laja tampa tankesnė. Jei formuojate gyvatvorę, viršūnes rekomenduojama kirpti pasiekus norimą aukštį.

Šonus rekomenduojama „pašukuoti“ – lengvai pakarpyti išsišovusias šakeles. Tai suteikia augalui tvarkingą, architektūrinę išvaizdą. Geriausias laikas genėjimui – balandžio mėnuo (prieš sprogstant pumpurams) ir rugpjūčio pradžia (kad žaizdos spėtų užgyti iki žiemos).

Koloninės tujos landšafto dizaine: idėjos ir deriniai

Tujos neturi būti nuobodžios. Jos yra puikus „teptukas“ kraštovaizdžio architekto rankose.

• Ritmas: Sodinkite kolonines tujas alėjomis arba grupėmis po tris, derindami su žemesniais, rutuliniais augalais (pvz., rutulinėmis tujomis „Danica“, buksmedžiais ar raugerškiais). Tai sukuria aukščių kontrastą.
• Spalvų žaismas: Tamsiai žalias „Smaragd“ fonas idealiai išryškina šviesius augalus: hortenzijas, rožes, geltonlapius krūmus (lanksvas, sedulas).
• Toskanos dvelksmas: Nors tujos nėra kiparisai, Lietuvos sąlygomis būtent jos (ypač siauros formos) gali imituoti pietietišką peizažą. Pasodintos pavieniui prie akmeninės sienos ar terasos, jos suteikia aplinkai Viduržemio jūros regiono nuotaiką.
• Mišrios gyvatvorės: Nebūtina sodinti vien tujų. Tarpusavyje galima derinti tujas su lapuočiais krūmais arba skirtingas spygliuočių formas, taip išvengiant „žalios sienos“ monotonijos ir sukuriant bioįvairovei palankesnę aplinką.

Apibendrinimas: ilgalaikė investicija

Koloninės tujos yra ilgalaikė investicija į jūsų gyvenamąją aplinką. Jos nereikalauja kasdienio rūpesčio kaip gėlės ar daržovės, tačiau visiškas jų apleidimas kainuoja brangiai. Pasirinkę tinkamą veislę, nepagailėję laiko duobės paruošimui ir užtikrinę drėgmę, turėsite estetišką, funkcionalų ir vertę nekilnojamajam turtui pridedantį elementą. Tai augalai, kurie saugo mūsų privatumą ir suteikia ramybės jausmą žiemą bei vasarą, todėl verta į jas žiūrėti ne kaip į nuobodžią būtinybę, o kaip į sodo stuburą, ant kurio laikosi visa žalioji architektūra.