Karališka prabanga jūsų sode: kaip užauginti ilgaamžius bijūnus, kuriais džiaugsis net anūkai

Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje Lietuvos soduose prasideda tikra puota akims. Išsiskleidę didžiuliai, kvapnūs ir neretai itin sunkūs žiedai praneša – karaliauja bijūnai. Tai ne šiaip gėlė, kurią pasodiname vienam sezonui. Tai augalas, turintis sielą, istoriją ir neįtikėtiną ilgaamžiškumą. Dažnai sakoma, kad pasodinę bijūną, jūs jį sodinate ne sau, o ateities kartoms, mat tinkamai prižiūrimas krūmas toje pačioje vietoje gali klestėti 50 ar net 100 metų.

Nors daugelis mūsų šiuos augalus asocijuoja su kaimišku „močiutės darželiu“, šiuolaikinė selekcija ir landšafto dizainas bijūnus pakėlė į visiškai naują lygį. Nuo klasikinių rausvų pilnavidurių žiedų iki egzotiškų geltonųjų Itoh hibridų ar medėjantį stiebą turinčių krūminių bijūnų – pasirinkimas stulbinantis. Tačiau, nepaisant jų populiarumo, sodininkai vis dar daro klaidų, dėl kurių šie aristokratai atsisako žydėti. Kviečiame pasinerti į bijūnų pasaulį ir sužinoti paslaptis, kurios padės sukurti kvapą gniaužiantį reginį jūsų kieme.

Bijūnų rūšių labirintas: ką pasirinkti savo sklypui?

Prieš griebiant kastuvą, būtina suprasti, kad bijūnas bijūnui nelygu. Skirtingos rūšys reikalauja šiek tiek skirtingos priežiūros ir pasižymi nevienodu atsparumu bei žydėjimo laiku. Lietuvoje dažniausiai auginamos trys pagrindinės grupės.

1. Žoliniai bijūnai (Paeonia lactiflora)

Tai pati populiariausia klasika, kurią rasite daugumoje sodų. Kiekvieną rudenį jų antžeminė dalis nunyksta, o pavasarį iš po žemių vėl išlenda raudoni ūgliai. Jie pasižymi didžiule žiedų įvairove – nuo paprastų (viena eilė žiedlapių) iki pilnavidurių „bombų“.

• Privalumai: Ypač atsparūs lietuviškoms žiemoms, nereikalauja dengimo, ilgaamžiai.
• Trūkumai: Pilnaviduriai žiedai dažnai būna tokie sunkūs, kad po lietaus nulinksta iki pat žemės, todėl jiems būtinos atramos.
• Populiarios veislės: „Sarah Bernhardt“ (švelniai rožinė), „Festiva Maxima“ (balta su raudonais potėpiais), „Coral Charm“ (koralinė, keičianti spalvą).

2. Krūminiai (sumedėję) bijūnai (Paeonia suffruticosa)

Tai tikri sodo milžinai, galintys užaugti iki 1,5–2 metrų aukščio. Skirtingai nei žoliniai, jų stiebai žiemą nenunyksta – jie sumedėja kaip alyvų ar rožių.

• Privalumai: Žiedai būna tiesiog milžiniški (gali siekti 20–25 cm skersmens), žydi anksčiau už žolinius bijūnus (gegužės mėn.).
• Trūkumai: Jautresni pavasarinėms šalnoms, lėčiau auga, neretai brangesni sodinukai.
• Ypatybė: Juos genėti reikia labai atsargiai ir tik pavasarį, pašalinant negyvas šakas.

3. Itoh hibridai (Tarpinės rūšies bijūnai)

Tai palyginti nauja grupė – žolinių ir krūminių bijūnų „santuoka“. Jie paveldėjo geriausias abiejų tėvų savybes: didelius, tvirtus žiedus ir gražius lapus iš krūminių, o atsparumą šalčiui ir žolinį augimo būdą (rudenį nunyksta) – iš žolinių.

• Privalumai: Turi labai tvirtus stiebus, kurie neišgula net po didžiausių liūčių (atramų nereikia!), žydi ilgiau, nes subrandina pumpurus ir ant šoninių ūglių. Turi unikalių geltonų ir oranžinių atspalvių.
• Veislės: „Bartzella“ (ryškiai geltona), „Hillary“ (kreminė su rausvu viduriuku).

Sėkmės paslaptis – tinkamas sodinimas

Jei bijūnas nežydi, 90 % atvejų kalta netinkama sodinimo vieta arba gylis. Tai viena iš nedaugelio gėlių, kuri neatleidžia klaidų starto metu. Jei padarysite viską teisingai, vėliau augalas reikalaus minimalios priežiūros.

Tobulos vietos paieškos

Bijūnai yra saulės vaikai. Jiems reikia bent 6–8 valandų tiesioginės saulės šviesos per dieną, kad gausiai žydėtų. Pavėsyje jie augins gražius lapus, bet žiedų galite taip ir nesulaukti arba jie bus smulkūs.

Taip pat svarbu vengti vietų, kurios yra arti didelių medžių ar krūmų šaknų. Bijūnai yra „rajūs“ augalai – jie mėgsta maisto medžiagas ir drėgmę, todėl konkurencija su galingomis medžių šaknimis jiems ne į naudą. Kita svarbi sąlyga – gera oro cirkuliacija. Nesodinkite jų per arti pastatų sienų ar aklinoje užuovėjoje, nes tai padidina grybelinių ligų riziką.

Dirvožemis: ko nori šaknys?

Idealus dirvožemis bijūnams – derlingas, humusingas priemolis, kurio pH yra neutralus arba šiek tiek rūgštokas (pH 6,5–7,0). Smėlis jiems per skurdus ir per greitai išdžiūsta, o sunkus molis gali uždusinti šaknis. Jei jūsų dirva molinga, būtinai pagerinkite drenažą, įmaišydami komposto ar rupaus smėlio.

Auksinė taisyklė: sodinimo gylis

Tai pati svarbiausia dalis, kurią privalote įsiminti. Žolinių bijūnų negalima sodinti per giliai!

Šakniastiebio pumpurai („akutės“) turi būti užberti ne daugiau kaip 3–5 cm žemės sluoksniu. Jei pasodinsite giliau (tarkime, 10 cm), bijūnas puikiai augins lapiją, bus vešlus, bet nežydės metų metus. Jei pasodinsite per sekliai – pumpurai žiemą gali nušalti, o vasarą išdžiūti.

Išimtis: Krūminius bijūnus rekomenduojama sodinti giliau, skiepo vietą (jei augalas skiepytas) paslepiant po žeme apie 10–15 cm. Tai skatina augalą leisti savo šaknis.

Kada sodinti?

Geriausias laikas sodinti ir persodinti bijūnus Lietuvoje – rugpjūčio pabaiga ir visas rugsėjis. Tuo metu augalas jau baigė vegetaciją, pradeda formuoti siurbiamąsias šaknis naujam sezonui. Pavasarinis sodinimas yra rizikingesnis, nes augalas visą energiją skiria lapų auginimui, o ne įsišaknijimui, todėl pirmaisiais metais gali skursti.

Bijūnų priežiūros kalendorius: nuo pavasario iki žiemos

Nors bijūnai vadinami tinginio gėlėmis (nes jų nereikia kasmet iškasti), tam tikras dėmesys jiems būtinas, kad žydėjimas būtų įspūdingas.

Pavasaris: pabudimas ir startas

Kai tik iš žemės pasirodo raudonos „nosytės“, laikas pasirūpinti augalo sveikata. Jei pavasaris sausas, būtinai paliekite. Šiuo metu galima patręšti kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis mažiau azoto. Per didelis azoto kiekis skatina lapų masės augimą žiedų sąskaita ir daro stiebus liaunus, neatsparius ligoms.

Svarbu: jei auginate pilnavidurius bijūnus, būtent pavasarį, kol krūmas dar neišsiskleidė, reikia pastatyti atramas. Vėliau, kai krūmas suvešės, tai padaryti bus sunku nepažeidžiant stiebų.

Vasara: žydėjimas ir drėgmė

Bijūnams formuojant žiedpumpurius, drėgmė yra kritiškai svarbi. Jei gegužė ir birželis sausi, gausiai laistykite krūmus kartą per savaitę (apie 10–20 litrų krūmui). Laistyti reikia retai, bet gausiai, kad vanduo pasiektų giliąsias šaknis.

Po žydėjimo būtina nuskinti nužydėjusius žiedus. Tai daroma ne tik dėl estetikos. Jei paliksite žiedus, augalas pradės brandinti sėklas, o tai eikvoja energiją, kuri turėtų būti skirta šaknų stiprinimui ir kitų metų pumpurų formavimui. Kirpkite žiedkotį iki pirmo stipraus lapo.

Ruduo: pasiruošimas poilsiui

Žolinių ir Itoh bijūnų antžeminė dalis vėlai rudenį, po pirmųjų šalnų, nupjaunama beveik iki pat žemės (paliekant 2–3 cm stiebus). Nupjautus lapus geriausia sudeginti arba išmesti, bet nedėti į kompostą, ypač jei ant jų matyti dėmių – taip sunaikinsite ligų sukėlėjus.

Krūminių bijūnų genėti nereikia! Nupjovę sumedėjusius stiebus, sunaikinsite kitų metų žiedus.

Prieš žiemą, ypač jei bijūnai pasodinti neseniai, juos galima pamulčiuoti durpėmis arba kompostu. Tai apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.

Dažniausios problemos ir mitai

Augindami bijūnus, sodininkai dažnai susiduria su nerimu dėl kenkėjų ar ligų. Tačiau ne visi „priešai“ iš tiesų yra pavojingi.

Skruzdėlės: draugai ar priešai?

Tai bene dažniausias klausimas. Pavasarį bijūnų pumpurai dažnai aplimpa skruzdėlėmis. Daugelis puola purkšti chemikalus, manydami, kad skruzdės graužia pumpurus. Tai mitas!

Bijūnų pumpurai išskiria saldų nektarą, kuriuo skruzdėlės tiesiog maitinasi. Jos nekenkia augalui ir netrukdo žiedui išsiskleisti. Priešingai – yra teorijų, kad skruzdėlės netgi apsaugo pumpurus nuo kitų kenkėjų, kurie norėtų pasmaguriauti pačiu pumpuru. Kai žiedas išsiskleidžia ir nektaras išdžiūsta, skruzdėlės pačios pasitraukia. Tad palikite jas ramybėje – tai natūrali gamtos simbiozė.

Kodėl bijūnas nežydi?

Jei jūsų bijūnas streikuoja, patikrinkite šį kontrolinį sąrašą:

1. Per giliai pasodintas. Tai dažniausia priežastis. Atsargiai patikrinkite, kokiame gylyje yra šakniastiebis. Jei reikia – rudenį pakelkite krūmą aukščiau.
2. Per mažai šviesos. Ar medžiai aplinkui per daug suvešėjo ir meta šešėlį?
3. Augalas per jaunas. Po pasodinimo bijūnas gali nežydėti 2–3 metus. Jam reikia laiko įsitvirtinti.
4. Perskyrimo klaidos. Jei persodinant padalijote kerą į per smulkias dalis, augalui reikės kelerių metų atsigauti.
5. Perteklinis tręšimas azotu. Daug lapų, mažai žiedų – klasikinis azoto pertekliaus požymis.

Pilkasis puvinys (Botrytis)

Tai rimčiausia bijūnų liga, ypač drėgnomis lietuviškomis vasaromis. Požymiai: stiebai ties žeme pajuosta ir suminkštėja, pumpurai paruduoja ir neišsiskleidžia, ant lapų atsiranda rudos dėmės.

Ką daryti? Svarbiausia prevencija – gera oro cirkuliacija. Nesodinkite bijūnų per tankiai. Pamačius pažeistas dalis, jas nedelsiant išpjaukite ir sunaikinkite. Profilaktiškai pavasarį galima naudoti fungicidus, skirtus kovai su puviniais.

Dauginimas: kaip sukurti bijūnų plantaciją

Bijūnai dauginami kero dalijimu. Geriausias laikas tam – rugpjūčio pabaiga–rugsėjis.

Procesas žingsnis po žingsnio:

1. Nupjaukite bijūno lapus.
2. Atsargiai apkasę iškelkite visą kerą. Stenkitės kuo mažiau pažeisti storąsias, mėsas primenančias šaknis.
3. Nuplaukite žemes stipria vandens srove – taip geriau matysite „akutes“ (pumpurus).
4. Palikite kerą porai valandų pavėsyje apdžiūti. Šaknys taps elastingesnės ir mažiau lūžinės pjaustant.
5. Aštriu peiliu padalinkite kerą į dalis. Kiekviena dalis (sodinukas) turi turėti bent 3–5 pumpurus („akutes“) ir keletą sveikų storųjų šaknų.
6. Pjūvio vietas galima pabarstyti medžio anglimi dezinfekcijai.
7. Sodinkite paruoštoje vietoje, nepamiršdami auksinės gylio taisyklės.

Bijūnai skynimui: kaip išlaikyti vazoje ilgiau

Nėra nieko gražiau už prabangią bijūnų puokštę ant stalo. Tačiau dažnai nuskinti bijūnai greitai numeta žiedlapius. Štai kelios floristų paslaptys:

• Tinkamas momentas. Skinkite bijūnus tada, kai pumpurai yra „zefyro stadijoje“ – jie jau nusispalvinę ir minkšti paspaudus (kaip zefyras), bet dar neišsiskleidę. Tokie žiedai vazoje išsilaikys ilgiausiai.
• Laikas. Geriausia skinti anksti ryte, kol augalas pilnas drėgmės.
• Lapai. Nuskinkite visus lapus, kurie mirks vandenyje, kad jie nepradėtų pūti.
• Temperatūra. Bijūnai mėgsta vėsą. Jei norite pristabdyti žiedo skleidimąsi, padėkite vazą į vėsesnę vietą (ar net į šaldytuvą nakčiai). Šiltame kambaryje jie išsiskleis akimirksniu.

Derinimas sode: kas geriausi kaimynai?

Bijūnai žydi gana trumpai (kiekviena veislė apie 7–10 dienų), todėl svarbu apgalvoti, kaip gėlynas atrodys prieš ir po jų pasirodymo.

Puikūs kaimynai yra augalai, kurie paslepia pradedančius ruduoti bijūnų lapus vasaros pabaigoje arba užpildo tarpus, kol bijūnai dar tik auga.

• Ankstyvam pavasariui: tarp bijūnų sodinkite svogūnines gėles – tulpes, narcizus, krokusus. Kol bijūnai dar tik kiša nosis, svogūninės jau žydės. Vėliau vešlūs bijūnų lapai paslėps džiūstančius svogūninių lapus.
• Draugija žydėjimo metu: sibiriniai vilkdonilgiai, katžolės, šalavijai. Mėlyni ir violetiniai šių augalų žiedai nuostabiai kontrastuoja su rožiniais ar baltais bijūnais.
• Po žydėjimo: viendienės, flioksai, ežiuolės. Jos perims estafetę, kai bijūnai taps tiesiog žaliu fonu.

Bijūnas – tai investicija į grožį ir emociją. Tai augalas, kuris moko kantrybės, bet už ją atlygina karališku dosnumu. Neskubėkite, parinkite jam tinkamą vietą, nepasodinkite per giliai, ir jis taps ištikimiausiu jūsų sodo gyventoju, kasmet pasitinkančiu vasarą prabangiais žiedais ir svaiginančiu aromatu. Tegul jūsų sodas kvepia bijūnais!