Bijūnų Sodinukai: Išsamus Gidas Nuo Pasirinkimo Iki Prabangių Žiedų Jūsų Sode

Bijūnai, dažnai vadinami sodo karaliais, yra vieni iš puošniausių ir ilgaamžiškiausių daugiamečių gėlių, galinčių džiuginti savo įspūdingais žiedais net kelias kartas. Jų dideli, kvapnūs žiedai, įvairiausių spalvų ir formų, pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje tampa tikra sodo puošmena. Norint mėgautis šiuo grožiu, svarbu tinkamai pasirinkti ir pasodinti bijūnų sodinukus. Šis išsamus gidas padės jums suprasti visus bijūnų auginimo niuansus – nuo sodinuko paieškos iki pirmųjų žiedų ir ilgametės priežiūros.

Kas yra bijūnai ir kodėl juos verta auginti?

Bijūnai (lot. Paeonia) – tai bijūninių šeimos (Paeoniaceae) augalų gentis, kilusi iš Azijos, Europos ir Šiaurės Amerikos vakarų. Šios gėlės vertinamos ne tik dėl savo išskirtinio grožio, bet ir dėl ilgaamžiškumo – tinkamai prižiūrimas bijūno keras vienoje vietoje gali augti ir gausiai žydėti net 50 ar daugiau metų. Tai investicija į sodo grožį ilgam laikui.

Jų populiarumą lemia keletas priežasčių:

• Įspūdingi žiedai: Bijūnų žiedai gali būti įvairių dydžių – nuo kelių centimetrų skersmens iki įspūdingų, didesnių nei 25 cm. Formų įvairovė taip pat stebina: tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai, pilnaviduriai, anemoniniai, japoniški. Spalvų paletė driekiasi nuo baltos, kreminės, rausvos, rožinės iki ryškiai raudonos, vyšninės, geltonos ir net koralinės ar violetinės.
• Malonus aromatas: Daugelis bijūnų veislių skleidžia stiprų, tačiau labai malonų kvapą, kuris gali pripildyti visą sodą. Kvapas gali skirtis priklausomai nuo veislės – nuo saldaus rožių iki citrusinių natų.
• Ilgaamžiškumas ir atsparumas: Kaip minėta, bijūnai yra ilgaamžiai augalai. Be to, jie yra gana atsparūs ligoms ir kenkėjams, o subrendę kerai puikiai ištveria lietuviškas žiemas be ypatingos dangos.
• Universalumas: Bijūnai puikiai tinka įvairiems sodo stiliams – nuo kaimiško iki modernaus. Jie gražiai atrodo tiek pavieniui, tiek grupėse, dera su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Taip pat bijūnai yra nuostabios skintos gėlės, ilgai išsilaikančios vazoje.

Lietuvoje bijūnai auginami nuo seno, jie tapę tradicine sodybų ir gėlynų puošmena, dažnai asocijuojasi su jaukumu, namų šiluma ir šventėmis, ypač Joninėmis.

Bijūnų tipai: kurį pasirinkti savo sodui?

Prieš renkantis bijūnų sodinukus, svarbu susipažinti su pagrindiniais jų tipais, nes nuo to priklausys ne tik augalo išvaizda, bet ir kai kurie priežiūros ypatumai.

Žoliniai bijūnai (Paeonia lactiflora ir hibridai)

Tai pati populiariausia ir gausiausia bijūnų grupė. Jų antžeminė dalis rudenį nunyksta, o pavasarį iš šakniagumbių išauga nauji ūgliai. Žoliniai bijūnai pasižymi itin didele veislių įvairove, skiriasi žiedų formomis, spalvomis ir žydėjimo laiku. Jų aukštis paprastai siekia nuo 60 cm iki 1 metro. Šie bijūnai yra palyginti nereiklūs, lengvai dauginami dalijant kerą.

Populiarios veislės: ‘Sarah Bernhardt’ (švelniai rožinė, pilnavidurė), ‘Karl Rosenfield’ (ryškiai raudona, pilnavidurė), ‘Festiva Maxima’ (balta su raudonais akcentais, pilnavidurė), ‘Duchesse de Nemours’ (kreminiai balta, pilnavidurė, kvapni), ‘Coral Charm’ (koralinė, pusiau pilnavidurė, keičianti spalvą).

Krūminiai (medėjantys) bijūnai (Paeonia suffruticosa ir hibridai)

Krūminiai bijūnai, kartais vadinami medėjančiais, skiriasi nuo žolinių tuo, kad jų stiebai sumedėja ir žiemą nenunyksta, o kasmet paauga, formuodami nedidelį krūmą, galintį pasiekti 1,5-2 metrų aukštį ir plotį. Jų žiedai dažnai būna didesni nei žolinių bijūnų, kartais tiesiog milžiniški, o spalvų gama taip pat labai plati, įskaitant retas geltonas ir violetines spalvas. Šie bijūnai pražysta anksčiau nei žoliniai, paprastai gegužės mėnesį.

Krūminiai bijūnai yra ilgaamžiškesni, bet auga lėčiau ir yra šiek tiek reiklesni nei žoliniai. Jiems reikia gerai drenuojamos dirvos ir apsaugos nuo stiprių vėjų. Lietuvoje juos kartais rekomenduojama šiek tiek pridengti žiemai, ypač jaunus augalus ar jautresnes veisles. Dažniausiai jie būna skiepyti į žolinio bijūno šaknis.

Itoh (intersekciniai) bijūnai

Itoh bijūnai yra hibridai, gauti sukryžminus žolinius ir krūminius bijūnus. Jie pavadinti japonų selekcininko Toichi Itoh vardu, kuriam pirmajam pavyko sėkmingai atlikti tokį kryžminimą. Šie bijūnai sujungia geriausias abiejų tėvinių grupių savybes: turi tvirtus stiebus, kurie išlaiko didelius žiedus (nereikia atramų kaip daugeliui žolinių bijūnų), ilgesnį žydėjimo laiką, atsparumą ligoms ir platų, dažnai neįprastų spalvų (ypač geltonų ir oranžinių atspalvių) žiedų asortimentą. Rudenį jų antžeminė dalis nunyksta kaip žolinių bijūnų. Itoh bijūnai yra labai vertinami, nors jų sodinukai paprastai būna brangesni.

Populiarios veislės: ‘Bartzella’ (ryškiai geltona, pilnavidurė, kvapni), ‘Cora Louise’ (balta su tamsiai violetiniu centru, pusiau pilnavidurė), ‘Garden Treasure’ (geltona, pusiau pilnavidurė, kvapni).

Kaip išsirinkti kokybiškus bijūnų sodinukus?

Kokybiškas sodinukas – sėkmingo auginimo pagrindas. Į ką atkreipti dėmesį renkantis?

• Pirkimo laikas: Geriausias laikas pirkti ir sodinti bijūnų sodinukus yra ruduo (rugsėjo – spalio mėn.). Tuomet augalas iki žiemos spėja įsišaknyti ir pavasarį pradeda augti stipresnis. Pavasarį pirkti sodinukai dažnai būna silpnesni, nes jie jau pradėję vegetaciją ir persodinimas jiems kelia didesnį stresą.
• Sodinuko tipas: Bijūnų sodinukai parduodami kaip plikomis šaknimis (angl. bare-root) arba vazonėliuose. Rudenį dažniau prekiaujama plikašakniais. Toks sodinukas turėtų būti sveikas šakniagumbis su 3-5 gerai išsivysčiusiais pumpurais (akutėmis). Šaknys turi būti tvirtos, be puvimo ar pelėsio požymių, neperdžiūvusios. Vazonėliuose parduodami sodinukai gali būti sodinami ir pavasarį ar vasarą, tačiau svarbu įsitikinti, kad augalas nėra perlaistytas ar perdžiūvęs, o šaknų sistema gerai išsivysčiusi.
• Šaknų kokybė (plikoms šaknims): Standartinis kokybiškas žolinio bijūno sodinukas turėtų turėti bent 3-5 stambius, sveikus pumpurus ir keletą mėsingų, nepažeistų šaknų. Kuo daugiau pumpurų ir stipresnės šaknys, tuo greičiau augalas įsitvirtins ir pradės žydėti. Venkite sodinukų su mažiau nei 2-3 pumpurais arba su plonomis, silpnomis šaknimis.
• Bendras vaizdas: Augalas neturi turėti matomų ligų ar kenkėjų pažeidimų ant lapų (jei perkama su lapais) ar stiebų.
• Veislės patikimumas: Pirkite sodinukus iš patikimų medelynų ar pardavėjų, kurie gali garantuoti veislės autentiškumą. Etiketėje turėtų būti nurodytas pilnas veislės pavadinimas.

Krūminių bijūnų sodinukai dažniausiai būna skiepyti. Atkreipkite dėmesį į skiepo vietą – ji turi būti tvirta, gerai suaugusi. Patys sodinukai dažnai būna brangesni ir parduodami jau paauginti vazonuose.

Bijūnų sodinimas: žingsnis po žingsnio

Teisingas bijūnų pasodinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių jų sėkmingą augimą ir gausų žydėjimą ateityje.

Kada geriausia sodinti bijūnus?

Kaip jau minėta, optimalus laikas sodinti bijūnus Lietuvoje yra ruduo – nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio, priklausomai nuo oro sąlygų. Svarbu, kad augalas spėtų įsišaknyti prieš dirvai įšąlant. Pavasarinis sodinimas taip pat įmanomas, ypač jei sodinukai pirkti vazonuose, tačiau tokiu atveju augalai gali būti jautresni ir pirmaisiais metais augti lėčiau.

Vietos parinkimas sode

Bijūnai mėgsta saulę, todėl jiems reikalinga vieta, kurioje saulės šviesa būtų bent 6 valandas per dieną, ypač rytinė saulė. Nedidelis pavėsis karščiausiu dienos metu gali būti naudingas, ypač tamsesnių spalvų veislėms, kurių žiedai gali blukti saulėje. Tačiau per didelis pavėsis lems silpnesnį žydėjimą arba jo nebuvimą.

Kiti svarbūs aspektai renkantis vietą:

• Gera oro cirkuliacija: Tai padeda išvengti grybinių ligų. Venkite sodinti bijūnus per tankiai ar prie pat sienų, kur oro judėjimas ribotas.
• Apsauga nuo stiprių vėjų: Nors Itoh bijūnai ir kai kurios žolinių bijūnų veislės turi tvirtus stiebus, daugeliui pilnavidurių žolinių bijūnų gali prireikti atramų, o stiprus vėjas gali išlaužyti žiedus ir stiebus.
• Atstumas nuo kitų augalų ir statinių: Bijūnams reikia erdvės. Palikite pakankamai vietos aplink kerą, kad jis galėtų laisvai augti ir nesivaržytų dėl maisto medžiagų ir drėgmės su kitais dideliais medžiais ar krūmais. Rekomenduojamas atstumas tarp žolinių bijūnų kerų – apie 70-100 cm.
• Neužmirkstanti vieta: Bijūnai nepakenčia stovinčio vandens ir šlapių, užmirkusių dirvų, ypač žiemą. Tai gali sukelti šaknų puvinį. Jei jūsų sode gruntinis vanduo aukštai, apsvarstykite galimybę sodinti bijūnus pakeltose lysvėse.

Dirvožemio paruošimas

Bijūnai geriausiai auga derlingoje, gerai drenuojamoje, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos (pH 6.0-7.0) priemolio ar priesmėlio dirvoje. Prieš sodinant, dirvą reikėtų giliai perkasti (bent 40-50 cm gyliu) ir pagerinti. Į sunkią molingą dirvą įmaišykite smėlio, komposto, gerai perpuvusio mėšlo ar durpių, kad pagerintumėte jos struktūrą ir laidumą vandeniui. Į rūgščią dirvą galima įterpti kalkių ar medžio pelenų (atsargiai, nepadauginkite). Pernelyg smėlingą dirvą pagerinkite kompostu ar moliu.

Duobę sodinimui paruoškite iš anksto, bent kelias dienas prieš sodinimą, kad žemė spėtų susigulėti. Duobės dydis turėtų būti maždaug 50x50x50 cm. Į duobės dugną galima įberti saują kompleksinių trąšų su didesniu fosforo ir kalio kiekiu (bet venkite tiesioginio kontakto su šaknimis) arba kaulamilčių. Šviežio mėšlo dėti negalima, nes jis gali nudeginti šaknis.

Sodinimo gylis – esminis sėkmės faktorius

Tai vienas svarbiausių momentų sodinant žolinius bijūnus. Nuo teisingo pasodinimo gylio tiesiogiai priklauso, ar bijūnas žydės.

Žolinių bijūnų pumpurai (akutės) ant šakniagumbio turi būti padengti ne daugiau kaip 2-5 cm žemės sluoksniu. Jei pasodinsite per giliai, bijūnas augins lapus, bet nežydės arba žydės labai menkai. Jei pasodinsite per sekliai, pumpurai gali nukentėti nuo žiemos šalčių ar pavasario šalnų. Lengvesnėje, smėlingoje dirvoje galima sodinti šiek tiek giliau (iki 5 cm), o sunkesnėje, molingoje – sekliau (apie 2-3 cm).

Krūminių bijūnų sodinimo gylis priklauso nuo to, ar jie skiepyti, ar auga ant savų šaknų. Skiepytus krūminius bijūnus rekomenduojama sodinti taip, kad skiepo vieta būtų 10-15 cm po žeme. Tai skatina įskiepį išleisti nuosavas šaknis, o poskiepis (dažniausiai žolinio bijūno šaknis) palaipsniui nunyksta. Tai padaro augalą ilgaamžiškesnį ir atsparesnį.

Itoh bijūnus sodinkite panašiai kaip žolinius, kad pumpurai būtų padengti 2-5 cm žemės sluoksniu.

Pats sodinimo procesas

1. Paruoštoje duobėje suformuokite nedidelį kauburėlį iš žemių.
2. Atsargiai padėkite bijūno šakniagumbį ant kauburėlio taip, kad pumpurai būtų nukreipti į viršų ir atsidurtų reikiamame gylyje. Šaknis paskleiskite į šonus ir žemyn.
3. Užpilkite duobę paruošta žeme, atsargiai ją suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų. Venkite per stipriai mindyti žemę aplink šaknis.
4. Gausiai paliekite pasodintą augalą (apie 10-15 litrų vandens vienam kerui). Vanduo padės žemei geriau priglusti prie šaknų.
5. Jei reikia, po laistymo dar šiek tiek papildykite žemės, jei ji susmego.
6. Pasodintą vietą galite pamulčiuoti plonu durpių, komposto ar medžių žievės sluoksniu (apie 5 cm). Tai padės išlaikyti drėgmę, slopins piktžolių augimą ir apsaugos šaknis nuo šalčio. Mulčiuojant svarbu neapkrauti pačių pumpurų.

Jaunų bijūnų priežiūra pirmaisiais metais

Pirmaisiais metais po pasodinimo bijūnų sodinukai reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio, kol jie įsitvirtina ir sustiprėja.

• Laistymas: Jaunus bijūnus svarbu reguliariai laistyti, ypač sausros periodais. Dirva turėtų būti drėgna, bet ne šlapia. Suaugę bijūnai su gilia šaknų sistema yra gana atsparūs sausrai, bet karštomis vasaromis ir jiems praverčia papildomas laistymas, ypač žiedpumpurių formavimosi ir žydėjimo metu.
• Mulčiavimas: Kaip minėta, mulčias naudingas. Pavasarį seną mulčią galima atsargiai nuimti arba papildyti nauju.
• Tręšimas: Pirmaisiais metais po pasodinimo, jei dirva buvo gerai paruošta, papildomai tręšti bijūnų nebūtina. Nuo antrųjų metų pavasarį, pradėjus augti ūgliams, galima tręšti subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis su nedideliu azoto kiekiu arba specialiomis trąšomis žydinčioms gėlėms. Per didelis azoto kiekis skatins lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Antrą kartą galima patręšti po žydėjimo, naudojant trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu – tai padės augalui sukaupti maisto medžiagų kitų metų žydėjimui ir sustiprėti žiemai. Medžio pelenai (kalio šaltinis) taip pat tinka, bet naudokite saikingai.
• Piktžolių kontrolė: Reguliariai šalinkite piktžoles aplink bijūnų kerus, kad jos nekonkuruotų dėl vandens ir maisto medžiagų. Ravėkite atsargiai, kad nepažeistumėte arti paviršiaus esančių šaknų ir pumpurų.
• Žiedpumpurių šalinimas pirmaisiais metais: Nors gali būti gaila, pirmaisiais (kartais ir antraisiais) metais po pasodinimo rekomenduojama nuskinti visus susiformavusius žiedpumpurius. Tai leis augalui visą energiją skirti šaknų sistemos vystymuisi ir sustiprėjimui, o vėlesniais metais jis atsidėkos gausesniu žydėjimu.
• Pasiruošimas žiemai: Rudenį, po pirmųjų šalnų, kai lapai pagelsta ir pradeda vysti, žolinių ir Itoh bijūnų stiebus nupjaukite iki pat žemės (paliekant apie 2-5 cm stiebelius). Nupjautus lapus ir stiebus pašalinkite iš gėlyno, kad sumažintumėte ligų plitimo riziką. Jaunus, pirmaisiais metais pasodintus bijūnus, ypač jei žiema prognozuojama besniegė ir šalta, galima papildomai pamulčiuoti storesniu durpių, komposto ar sausų lapų sluoksniu (apie 10-15 cm). Pavasarį šį sluoksnį atsargiai nuimkite. Krūminiai bijūnai paprastai yra atsparūs šalčiui, bet jaunus augalus ar jautresnes veisles šaltesniuose regionuose taip pat galima šiek tiek pridengti agroplėvele ar eglišakėmis.

Dažniausiai pasitaikančios problemos ir jų sprendimai

Kodėl bijūnai nežydi?

Tai bene dažniausias klausimas, kylantis bijūnų augintojams. Priežasčių gali būti keletas:

• Netinkamas sodinimo gylis: Dažniausia priežastis – per giliai pasodinti žoliniai bijūnai.
• Per jaunas augalas: Bijūnams reikia laiko įsitvirtinti. Kartais jie pradeda žydėti tik trečiaisiais ar net ketvirtaisiais metais po pasodinimo, ypač jei sodinukas buvo mažas ar silpnas.
• Nepakankamas saulės apšvietimas: Bijūnams reikia daug saulės. Pavėsyje jie augins lapus, bet žiedų bus mažai arba visai nebus.
• Maisto medžiagų trūkumas arba perteklius: Ypač žalingas azoto perteklius, skatinantis lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Svarbu subalansuotas tręšimas.
• Šaknų konkurencija: Arti augantys dideli medžiai ar krūmai gali konkuruoti dėl vandens ir maisto medžiagų.
• Per dažnas persodinimas arba dalijimas: Kiekvienas persodinimas bijūnui yra stresas, po kurio jam reikia laiko atsigauti.
• Ligos ar kenkėjai: Nors retai, bet stiprus pažeidimas gali paveikti žydėjimą.
• Vėlyvos pavasario šalnos: Gali pažeisti jaunus žiedpumpurius.
• Netinkamas genėjimas rudenį: Krūminių bijūnų negalima nupjauti iki žemės, nes jie žydi ant senų ūglių.

Ligos ir kenkėjai

Nors bijūnai yra gana atsparūs, kartais juos gali pulti ligos ar kenkėjai.

• Pilkasis puvinys (Botrytis paeoniae): Tai dažniausia bijūnų liga, ypač paplitusi drėgnu ir vėsiu oru. Pažeidžia jaunus ūglius, lapus, pumpurus ir žiedus – jie paruduoja, apauga pilku pelėsiu ir nuvysta. Prevencijai svarbu gera oro cirkuliacija, ne per tankus sodinimas, pažeistų augalo dalių šalinimas, saikingas laistymas (venkite sudrėkinti lapus). Pastebėjus pirmuosius požymius, purkšti fungicidais.
• Miltligė: Ant lapų atsiranda baltas, miltuotas apnašas. Dažniausiai pasireiškia vasaros pabaigoje. Nors nėra labai pavojinga, bet gadina augalo išvaizdą. Padeda purškimas fungicidais arba prevencinės priemonės – gera oro cirkuliacija, ne per tankus sodinimas.
• Skruzdėlės ant pumpurų: Dažnas reiškinys. Skruzdėles vilioja saldus skystis, kurį išskiria bijūnų pumpurai. Paprastai jos žalos augalui nedaro, o kartais netgi padeda apsisaugoti nuo kitų kenkėjų. Jei skruzdėlių labai daug, galite jas tiesiog nubraukti ar nupurkšti vandens srove.
• Amarai: Kartais gali apsigyventi ant jaunų ūglių ar lapų. Esant nedideliam kiekiui, galima nuplauti vandens srove arba naudoti insekticidinį muilą.

Svarbiausia prevencija nuo ligų – sveiki sodinukai, tinkama sodinimo vieta ir agrotechnika, taip pat rudenį pašalinti visus augalinius likučius iš gėlyno.

Bijūnų ilgaamžiškumas ir persodinimas

Kaip minėta, bijūnai vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Žoliniai bijūnai gali augti nepersodinti 15-20 metų ir ilgiau, kol keras tampa per didelis arba pradeda silpniau žydėti iš centro. Tuomet juos reikėtų iškasti, padalinti ir persodinti. Geriausias laikas tam – taip pat ruduo, rugpjūčio pabaiga – rugsėjis.

Krūminiai bijūnai nemėgsta persodinimo ir gali augti vienoje vietoje net 50-100 metų ar ilgiau. Juos persodinti reikėtų tik esant būtinybei.

Dalijant žolinio bijūno kerą, svarbu, kad kiekviena dalis turėtų bent 3-5 sveikus pumpurus ir pakankamai šaknų. Seną, sumedėjusią kero dalį reikėtų pašalinti.

Įdomūs faktai apie bijūnus

• Bijūnas yra vienas iš tradicinių Kinijos simbolių, kur jis vadinamas „gėlių karaliumi” ir simbolizuoja turtus, garbę bei meilę.
• Senovės Graikijoje bijūnai buvo laikomi gydomaisiais augalais. Jų pavadinimas Paeonia kildinamas iš graikų dievų gydytojo Pajono (Paeon) vardo, kuris, pasak legendos, bijūnų šaknimis gydė dievų ir didvyrių žaizdas.
• Kai kurios bijūnų veislės gali pakeisti žiedo spalvą jam bręstant. Pavyzdžiui, koralinės spalvos bijūnai dažnai pradeda žydėti ryškiai koraline spalva, o vėliau palaipsniui nublunka iki švelniai rožinės ar kreminės.
• Bijūnų sėklos kai kuriose kultūrose naudojamos papuošalams gaminti.
• Yra žinoma daugiau nei 30 bijūnų rūšių ir tūkstančiai registruotų veislių.

Auginti bijūnus nėra sudėtinga, jei žinote pagrindinius jų poreikius ir skiriate šiek tiek dėmesio. Tinkamai parinktas ir pasodintas bijūno sodinukas taps tikra sodo puošmena, kuri džiugins jus ir jūsų artimuosius savo prabangiais žiedais daugelį metų. Kantrybė ir meilė šioms gėlėms atsipirks su kaupu, kai jūsų sode pražys pirmieji įspūdingi bijūnų žiedai.