Špokai: triukšmingi kaimynai ir jų paslaptys

Kiekvieną pavasarį, kai tik sniegas pradeda trauktis ir saulė vis drąsiau šildo žemę, mūsų ausis pasiekia pažįstamas švilpimas. Tai – špokai. Nors ornitologai ir gamtininkai griežtai taysonų, kad taisyklingas šio paukščio pavadinimas yra varnėnas, liaudyje prigijęs „špokas“ yra toks savas, toks artimas ir, rodos, geriau atspindintis šio paukščio charakterį. Špokai nėra tiesiog paukščiai. Tai asmenybės. Tai sodo chuliganai ir tuo pačiu – nepakeičiami pagalbininkai. Jų sugrįžimas žymi tikrąją pavasario pradžią, o jų būriai rudenį priverčia pakelti akis į dangų. Tačiau ar tikrai viską žinome apie šiuos sparnuotus kaimynus?

Šiame straipsnyje nersime gilyn į špokų gyvenimą. Ne, tai nebus sausa biologijos pamoka. Mes kalbėsime apie tai, kas rūpi kiekvienam sodybos šeimininkui, sodininkui ar tiesiog gamtos mylėtojui. Nuo teisingo inkilo sukalimo iki strateginio karo dėl trešnių derliaus – aptarsime visas sugyvenimo su špokais subtilybes.

Špokas ar varnėnas: kodėl turime du vardus?

Pradėkime nuo lingvistinės painiavos, kuri dažnai kyla kalbant apie šiuos paukščius. Oficialus, knyginis pavadinimas Lietuvoje yra varnėnas (lot. Sturnus vulgaris). Tačiau didžioji dalis Lietuvos, ypač vyresnioji karta ir regionų gyventojai, šį paukštį vadina špoku. Iš kur atsirado šis žodis? „Špokas“ yra skolinys iš slavų kalbų (lenkų k. szpak). Jis taip giliai įsišaknyjo mūsų kasdienėje kalboje, kad tapo beveik bendriniu žodžiu, apibūdinančiu ne tik paukštį, bet ir tam tikrą charakterio tipą – judrų, gyvybingą, gal kiek įžūlų.

Špokai iš tiesų pasižymi „špokišku“ charakteriu. Jie nėra kuklūs miško giesmininkai, kurie slepiasi tankmėje. Špokai mėgsta viešumą. Jie tupi ant aukščiausių medžių viršūnių, ant elektros laidų, ant inkilų stogelių ir garsiai skelbia savo teises į teritoriją. Jų elgesys dažnai primena mažus, energingus vaikus, kurie negali nusėdėti vienoje vietoje. Todėl ir vadiname juos špokais – šis žodis turi savyje tam tikro kietumo, energijos ir smagumo, ko kartais pritrūksta oficialiam „varnėno“ pavadinimui.

Meistriškas maskavimasis ir išvaizda

Iš tolo špokai atrodo tiesiog juodi paukščiai. Tačiau, jei turėtumėte progą pažvelgti į špoką iš arti, pamatytumėte, kad tai – vienas spalvingiausių mūsų krašto sparnuočių. Juoda spalva tėra optinė apgaulė. Pavasarį, vestuviniu laikotarpiu, špokų plunksnos žvilga metaliniu blizgesiu – violetiniais, žaliais, mėlynais atspalviais. Tai tarsi prabangus kostiumas, skirtas sužavėti pateles.

Dar vienas įdomus bruožas – taškeliai. Rudenį ir žiemą, kai pakeičia plunksnas, špokai tampa gausiai nusėti baltais taškeliais. Atrodo, lyg būtų apsnigti. Pavasarį šie taškeliai nusidėvi, ir paukštis vėl tampa tviskančiai tamsus. Snapas taip pat keičiasi: pavasarį jis tampa ryškiai geltonas (patinų – su melsvu pagrindu, patelių – su rausvu), o rudenį patamsėja.

Tačiau įspūdingiausia špokų savybė yra ne jų išvaizda, o balsas. Špokai yra gamtos mėgdžiotojai. Jų giesmė nėra vientisa melodija, kaip lakštingalos. Tai – garsų kratinys. Špokas savo giesmėje gali įpinti kitų paukščių balsus (pavyzdžiui, pempių, suopių ar net vištų), mechaninius garsus (durų girgždesį, automobilio signalizaciją) ir viską, ką yra girdėjęs savo aplinkoje. Klausantis špoko giesmės, niekada negali būti tikras, ką išgirsi kitą akimirką. Tai daro juos vienais įdomiausių „dainininkų“ sode.

Inkilai: nekilnojamasis turtas špokams

Vienas dažniausių klausimų, kylančių pavasarį – kaip teisingai iškelti inkilą špokams. Nors šie paukščiai nėra labai išrankūs ir kartais apsigyvena net pašto dėžutėse ar pastatų plyšiuose, teisingai sukonstruotas inkilas padidina tikimybę, kad sode turėsite nuolatinius gyventojus. Ir čia svarbu nepadaryti klaidų, kurios gali kainuoti paukščiams gyvybę.

Koks turi būti inkilas?

Špokai yra didesni už zyles ar musinukes, todėl ir namai jiems reikalingi erdvesni. Standartiniai matmenys, kuriais reikėtų vadovautis:

• Dugno plotas: Ne mažiau kaip 15×15 cm. Jei dugnas bus per mažas, jaunikliams bus ankšta, jie gali uždusti arba per anksti iškristi.
• Aukštis: Nuo dugno iki stogelio turėtų būti apie 30–35 cm.
• Landa: Tai kritinis momentas. Landos skersmuo turi būti 4,5–5 cm. Jei padarysite mažesnę – špokas neįlįs. Jei didesnę – į inkilą gali lengvai patekti plėšrūnai ar didesni paukščiai.
• Sienelių storis: Geriausia naudoti 2–2,5 cm storio neobliuotas lentas. Neobliuotas vidus padeda jaunikliams lengviau užlipti iki landos, kai ateina laikas palikti lizdą.

Labai svarbu inkilo nekelti „aklinai“. Stogelis ar viena sienelė turėtų būti atidaroma. Kodėl? Nes inkilus būtina valyti. Špokai nėra patys švariausi nuomininkai – jie neneša iš lizdo jauniklių išmatų kapsulių taip kruopščiai kaip kiti paukščiai. Per sezoną susikaupia storas sluoksnis parazitų knibždančio „kultūrinio sluoksnio“. Jei inkilo neišvalysite, kitais metais paukščiai gali jame neperėti arba jauniklius užpuls parazitai.

Kur ir kaip kabinti?

Špokai mėgsta aukštį. Inkilą geriausia kelti 4–6 metrų aukštyje. Svarbu, kad priskridimas prie landos būtų atviras – šakos neturi užstoti įėjimo. Inkilą galima tvirtinti prie medžio kamieno, tačiau jokiu būdu nekalkite vinių į gyvą medį. Geriau naudoti specialius laikiklius arba apjuosti kamieną viela, po ja pakišant medines kaladėles, kad viela neįaugtų į žievę.

Pasukite inkilą landa į rytus arba pietryčius. Taip apsaugosite paukščius nuo vyraujančių vakarų vėjų ir lietaus, o ryte saulė greičiau sušildys lizdą.

Dviguba špokų prigimtis: pagalbininkai ar kenkėjai?

Čia prieiname prie didžiausios dilemos, su kuria susiduria kiekvienas sodininkas. Špokai – tai džiaugsmas ar vargas? Atsakymas priklauso nuo metų laiko.

Pavasario herojai

Ankstyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai špokai peri jauniklius, jie yra patys geriausi sodininko draugai. Šiuo laikotarpiu jų racioną sudaro beveik vien tik gyvūninės kilmės maistas. Špokai yra tikri darboholikai. Tėvai skraido pirmyn ir atgal šimtus kartų per dieną, tempdami į lizdą viską, kas juda ir gali pakenkti jūsų daržui.

Jie renka:

• Grambuolių lervas (kurios graužia šaknis);
• Vikšrus (kurie naikina lapus);
• Kurklius (vienus baisiausių daržo kenkėjų);
• Sraiges ir šliužus;
• Įvairius vabalus.

Mokslininkai skaičiuoja, kad viena špokų šeimyna per perėjimo sezoną sunaikina tūkstančius kenkėjų. Jei turite sode porą špokų šeimų, galite būti ramūs – biologinė kontrolė veikia visu pajėgumu. Joks purškalas nebus toks efektyvus ir saugus, kaip alkanas špoko jauniklis.

Vasaros pabaigos plėšikai

Tačiau idilė baigiasi, kai prisirpsta uogos. Ypač – trešnės ir vyšnios. Tuo metu jaunikliai jau būna palikę lizdus, susibūrę į didelius būrius ir pradeda klajoti ieškodami lengvo maisto. Špokai yra oportunistai – kam vargti gaudant vabalą, jei ant šakos kabo saldi, sultinga trešnė?

Būtent šiuo metu prasideda „karas“. Būrys špokų gali nulesi didelį trešnių medį per valandą. Jie veikia organizuotai, greitai ir be gailesčio. Sodininkai griebiasi už galvų: tinklai, baidyklės, blizgučiai, garsinės patrankos. Kas iš tiesų veikia?

• Tinklai: Tai pati efektyviausia priemonė. Tačiau tinklas turi būti uždėtas sandariai. Špokai yra protingi – radę bent menkiausią plyšį, jie palįs po tinklu. Svarbu, kad tinklas nesiektų uogų, kitaip paukščiai jas pasieks ir per tinklą.
• Blizgučiai ir CD diskai: Veikia trumpai. Špokai greitai supranta, kad blizgantis daiktas nekelia pavojaus.
• Plėšriųjų paukščių imitacijos: Aitvarai, primenantys vanagus, gali būti efektyvūs, jei yra judantys. Plastikinė pelėda, tupinti ant stogo, špokų negąsdina ilgiau nei dieną.
• Garsinės priemonės: Paukščių pavojaus klyksmų įrašai veikia neblogai, bet gali erzinti kaimynus.

Svarbi tiesa: visiškai apsaugoti derliaus nuo špokų neįmanoma, nebent medį paversite aklinu bunkeriu. Daugelis sodininkų tiesiog susitaiko su „duokle gamtai“ – dalis uogų tenka paukščiams, dalis lieka žmonėms. Arba sodina vėlyvąsias trešnių veisles, kurios sunoksta tada, kai didieji špokų būriai jau būna pasitraukę į laukus ar pradėję migraciją.

Murmuracija: šokiai danguje

Vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, susijusių su špokais, vyksta rudenį. Tai vadinamoji murmuracija (angl. murmuration). Prieš išskrisdami žiemoti, špokai buriasi į milžiniškus būrius, kuriuose gali būti tūkstančiai, o kartais ir šimtai tūkstančių paukščių. Vakarais, prieš nusileisdami nakvynei į nendrynus ar medžių guotus, jie atlieka hipnotizuojančius šokius danguje.

Didžiulis debesis paukščių juda sinchroniškai, keičia formą, susitraukia ir išsiplečia, tarsi būtų vienas didelis organizmas. Kaip jie nesusiduria? Mokslininkai nustatė, kad kiekvienas špokas stebi 6–7 artimiausius kaimynus ir akimirksniu reaguoja į jų judesius. Ši reakcija sklinda per būrį kaip banga. Šie manevrai skirti ne tik grožiui – tai apsauga nuo plėšrūnų (vanagų, sakalų). Plėšrūnui sunku išsirinkti vieną auką iš chaotiškai judančios masės.

Lietuvoje tokius vaizdus dažniausiai galima pamatyti prie didesnių ežerų, pelkių ar nendrynų rugsėjo–spalio mėnesiais. Tai gamtos teatras, kurį verta pamatyti bent kartą gyvenime.

Žiemojimas: pasilikti ar skristi?

Tradiciškai špokai yra migruojantys paukščiai. Žiemą jie praleidžia Vakarų arba Pietų Europoje, kartais pasiekia Šiaurės Afriką. Tačiau keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, vis daugiau špokų nusprendžia rizikuoti ir pasilikti Lietuvoje. Dažniausiai tai pavieniai paukščiai arba nedidelės grupelės, kurios laikosi arčiau žmonių gyvenviečių, fermų, sąvartynų – ten, kur galima rasti maisto net ir paspaudus šaltukui.

Pasilikimas yra lošimas. Jei žiema bus švelni, šie paukščiai laimės – jie pirmieji užsiims geriausius inkilus ir teritorijas pavasarį. Tačiau jei žiema bus rūsti, su daug sniego ir speigo, daugelis jų žus. Tai evoliucija, vykstanti mūsų akyse.

Špokai kultūroje ir tautosakoje

Lietuvių tautosakoje špokas užima ypatingą vietą. Jis – pavasario šauklys. Senoliai sakydavo: „Jei parskrido špokas – pavasaris už vartų“. Kovo 4-oji tradiciškai laikoma Šv. Kazimiero diena, bet kartu tai ir Kovarnių diena, kai laukiama parskrendant paukščių. Nors varnėnai dažnai parskrenda anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo orų, jų pasirodymas visada kelia džiaugsmą.

Įdomu tai, kad seniau kaimuose būdavo paprotys kelti inkilus ne tik dėl grožio ar kenkėjų naikinimo. Tai buvo sodybos „gyvybės“ ženklas. Sodyba be inkilų atrodė tuščia ir nyki. Be to, žmonės tikėjo, kad špokai atneša laimę. Jei špokai sėkmingai išperi vaikus jūsų sode – metai bus derlingi.

Kaip padėti špokams mieste?

Špokai puikiai prisitaikė prie gyvenimo miestuose. Parkai, skverai ir net daugiabučių kiemai tampa jų namais. Tačiau mieste jiems kyla kitokių pavojų. Vienas didžiausių – natūralių perėjimo vietų trūkumas. Seni medžiai su uoksais dažnai iškertami dėl saugumo, o modernūs pastatai neturi plyšių.

Jei gyvenate mieste, taip pat galite padėti špokams:

• Inkilai ant balkonų: Jei gyvenate ne per aukštai (iki 4–5 aukšto) ir turite medžių priešais langus, galite pabandyti iškelti inkilą balkone ar ant namo sienos.
• Vanduo: Karštomis vasaros dienomis paukščiams labai trūksta vandens. Negilus indas su vandeniu balkone ar kieme gali išgelbėti ne vieną gyvybę. Špokai labai mėgsta maudytis!
• Želdynai: Vejos šienavimas „iki žemės“ atima iš špokų maistą. Palikdami šiek tiek aukštesnę žolę ar natūralią pievelę, leidžiate veistis vabzdžiams, kuriais minta paukščiai.

Apibendrinimas: Kaimynystės menas

Špokai – tai neatsiejama mūsų kraštovaizdžio dalis. Jie triukšmingi, kartais įžūlūs, vagiliaujantys uogas, bet kartu – be galo naudingi, gražūs ir įdomūs paukščiai. Jų gyvenimo ciklas nuo pavasarinio švilpavimo ant inkilo stogo iki rudeninių šokių danguje yra gamtos stebuklas, vykstantis tiesiog mūsų kieme.

Sukurti draugišką aplinką špokams reiškia praturtinti savo sodą. Taip, galbūt prarasite vieną kitą saują vyšnių, bet mainais gausite sargybą nuo kenkėjų, nuotaikingas giesmes ir jausmą, kad jūsų sode verda tikras gyvenimas. Tad jei dar neturite inkilo – dabar pats metas griebti plaktuką, lentas ir pasiruošti sutikti sugrįžtančius špokus. Juk be jų pavasaris būtų tiesiog per daug tylus.