Sibirkos rožynas: Kur susitinka lietuviška žiema ir senovinė prabanga

Daugelis sodininkų, išgirdę žodį „rožė“, vis dar susigūžia. Prieš akis iškyla vaizdiniai apie lepius, ligų kankinamus augalus, kuriuos reikia dangstyti nuo šalčio, purkšti chemikalais ir nuolat baimintis dėl jų išgyvenimo. Tačiau Trakų rajone, atokiame, bet magiškame kampelyje, šis mitas dūžta į šipulius. Čia, kur vėjai košia laukus, o žiemos niekada nelepina, klesti Sibirkos rožynas. Tai ne šiaip medelynas ar prekybos aikštelė – tai vieta, kuri pakeitė tūkstančių lietuvių požiūrį į rožių auginimą. Tai istorija apie tai, kaip atšiauriame klimate galima sukurti kvapnų, nostalgišką ir, svarbiausia, tvarų rožių sodą.

Šiame straipsnyje kviečiame jus į virtualią kelionę po Sibirkos rožyną. Panagrinėsime, kodėl ši vieta tapo kultiniu traukos centru, kokias paslaptis slepia senovinės rožių veislės ir kaip pritaikyti šio rožyno filosofiją savo nuosavame kieme, kuriant grožį be streso.

Rožyno filosofija: gamta diktuoja sąlygas

Sibirkos rožynas nėra standartinis komercinis projektas. Jo įkūrėjai – Dovilė ir Mindaugas Rylos – nuo pat pradžių vadovavosi principu, kad rožė turi tarnauti žmogui, o ne žmogus rožei. Tai esminis lūžis mąstysenoje. Vietoj to, kad bandytų priversti lepias pietietiškas gražuoles augti ten, kur joms ne vieta, jie pasuko kitu keliu – atsigręžė į istorines, laiko patikrintas veisles ir atspariausius modernius hibridus.

Vieta, kurioje įsikūręs rožynas (Sibirka, Trakų raj.), pasižymi gana atšiauriu mikroklimatu. Čia žiemos dažnai būna aštresnės nei aplinkiniuose regionuose, o vėjai neturi jokių užuovėjų. Tačiau būtent tai tapo didžiausiu šio rožyno privalumu. Kiekviena čia auginama ir dauginama rožė praeina natūralią atranką. Jei veislė neišlaiko lietuviškos žiemos egzamino Sibirkoje, ji tiesiog nepatenka į asortimentą. Todėl pirkėjas, įsigydamas sodinuką iš šio rožyno, gauna ne tik augalą, bet ir savotišką „kokybės garantiją“, patvirtintą realių gamtos sąlygų.

Filosofijos pagrindas – harmonija su gamta. Sibirkos rožyne nesižavima steriliu grožiu. Čia rožės auga tarp daugiamečių gėlių, žolynų, kurdamos natūralistinį, kiek laukinį, bet be galo jaukų vaizdą. Tai angliško kaimiško stiliaus (cottage garden) interpretacija, pritaikyta Baltijos regionui.

Senovinės rožės: kodėl verta gręžtis į praeitį?

Viena iš ryškiausių Sibirkos rožyno vizitinių kortelių – didžiulė meilė ir dėmesys senovinėms (istorinėms) rožėms. Daugelis šiuolaikinių sodininkų nė nenutuokia, kokį lobyną slepia šie augalai. Tai rožės, kurios buvo auginamos Europos soduose prieš šimtus metų, dar iki atsirandant modernioms arbatiniams hibridams.

• Išskirtinis aromatas: Dauguma istorinių rožių pasižymi stipriu, svaiginančiu kvapu, kurio dažnai trūksta modernioms veislėms. Tai tikras rožių aliejaus, citrusų, prieskonių dvelksmas.
• Atsparumas šalčiui: Veislės, priklausančios Alba (baltosioms), Gallica (prancūzinėms) ar Damask (damasko) grupėms, dažniausiai žiemoja be jokio dengimo. Jos nebijo lietuviškų speigų.
• Ligos? Kokios ligos? Nors nėra augalų, kurie visiškai nesirgtų, daugelis senovinių rožių yra itin atsparios grybinėms ligoms. Jos gali augti dešimtmečius be intensyvios cheminės priežiūros.
• Krūmo forma: Skirtingai nei daugelis modernių rožių, kurios auginamos tik dėl žiedo, senovinės rožės formuoja gražius, vešlius krūmus. Jos puikiai atrodo net ir nežydėdamos – dėl savo dekoratyvios lapijos (pavyzdžiui, pilkšvai žalsvų Alba rožių lapų) ir rudenį sunokinamų erškėtuogių.

Sibirkos rožynas tapo savotišku šių veislių ambasadoriumi Lietuvoje. Čia lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo suaugęs ‘Madame Hardy’ ar ‘Konigin von Danemark’ krūmas, ir suprasti, kad rožė gali būti galinga sodo architektūros dalis, o ne tik varganas stiebelis su vienu žiedu.

Erškėčių renesansas: Rugosa hibridai

Dar viena sritis, kurioje Sibirkos rožynas demonstruoja lyderystę – tai raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridai. Ilgą laiką erškėčiai buvo laikomi „prastais“ augalais, tinkamais tik pakelėms ar pajūrio kopoms. Tačiau selekcininkai sukūrė nuostabių hibridų, kurie išlaiko erškėčio sveikatą ir atsparumą, bet dovanoja pilnavidurius, aristokratiškus žiedus.

Šios rožės yra tikras išsigelbėjimas tingiems arba labai užsiėmusiems sodininkams. Jos pakenčia skurdesnį dirvožemį, vėjuotas vietas ir druskas (kas aktualu sodinant prie gatvių). Sibirkos rožyne galima rasti latvių, kanadiečių ir kitų šalių selekcijos erškėčių, kurie žydi pakartotinai visą vasarą. Tai paneigia mitą, kad atspari rožė žydi tik kartą. ‘Ritausma’, ‘Guna’, ‘Snow Pavement’ – tai veislės, kurios įrodo, kad gyvatvorė gali būti ir funkcionali (neperžengiama), ir stulbinančiai graži.

Modernios, bet „senovinės“ sielos rožės

Nors istorinės rožės yra rožyno širdis, Sibirkos rožynas neignoruoja ir naujovių. Tačiau atranka čia griežta. Į asortimentą patenka tik tos modernios krūminės rožės (pavyzdžiui, Davido Austino angliškos rožės arba vokiečių Kordes selekcija), kurios savo žiedo forma primena senovines rožes (pilnaviduriai, „puodelio“ formos žiedai) ir pasižymi geresniu nei vidutiniu atsparumu šalčiui bei ligoms.

Lankantis rožyne galima pamatyti, kaip meistriškai derinamos skirtingų grupių rožės. Modernios veislės dažnai sodinamos ten, kur reikia nuolatinio žydėjimo ir spalvų ryškumo, o senovinės – ten, kur norima sukurti ramybės, stabilumo ir istorijos pojūtį. Tai puikus pavyzdys sodininkams, kad nereikia rinktis „arba–arba“. Galima sėkmingai derinti naujausius selekcijos pasiekimus su laiko patikrinta klasika.

Sodininko patarimai tiesiai iš Sibirkos

Vienas didžiausių šio rožyno indėlių į Lietuvos sodininkystės kultūrą – edukacija. Čia neslepiama informacija, kaip auginti rožes. Priešingai, dalijamasi patirtimi, kuri dažnai prieštarauja pasenusiems vadovėliams. Štai keletas esminių principų, kuriuos propaguoja Sibirkos rožynas:

1. Gilus sodinimas – sėkmės garantas

Tai bene svarbiausia pamoka. Daugelis senųjų knygų rekomenduoja rožes sodinti taip, kad skiepijimo vieta būtų lygiai su žeme arba vos vos po ja. Sibirkos rožyno ekspertai griežtai pataria: skiepijimo vieta turi būti 5–10 cm po žeme (lengvesnėje dirvoje net giliau). Kodėl tai taip svarbu?

• Apsauga nuo šalčio: Po žeme esantis skiepas yra saugus net šalčiausią besniegę žiemą.
• Savo šaknų leidimas: Giliai pasodinta kultūrinė rožės dalis ilgainiui išleidžia savo šaknis. Tai reiškia, kad augalas tampa ilgaamžiškesnis ir mažiau priklausomas nuo poskiepio.
• Atžėlimas: Net jei antžeminė dalis nušals, giliai žemėje esantys „miegančioji“ pumpurai pavasarį išleis naujus ūglius, ir tai bus ta pati veislė, o ne laukinis erškėtis.

2. Genėjimas be baimės

Daugeliui baisu kirpti rožę. Sibirkos rožyne pabrėžiama, kad rožės mėgsta žirklės, tačiau reikia žinoti, ką ir kada kirpti. Vieną kartą žydinčios senovinės rožės genimos iškart po žydėjimo (vasaros viduryje), kad spėtų užauginti naujus ūglius kitų metų žiedams. Pakartotinai žydinčios rožės genimos pavasarį. Svarbiausia taisyklė – išpjauti senas, ligotas, susikryžiavusias šakas, kad krūmas gautų oro ir šviesos.

3. Natūrali kova su kenkėjais

Rožyne pamatysite daug paukščių ir vabzdžių. Čia vengiama „sunkiosios chemijos“. Amarai? Juos nulesa zylės arba suėda boružės. Jei ekosistema sode subalansuota, kenkėjai retai padaro kritinę žalą. Sodininkai skatinami sodinti levandas, šalavijus, katžoles ir kitus augalus kompanjonus, kurie atbaido kenkėjus arba pritraukia jų natūralius priešus.

Kada verta aplankyti rožyną?

Sibirkos rožynas nėra tik vieta pirkiniams – tai patyrimas. Geriausias laikas vizitui priklauso nuo to, ką norite pamatyti:

• Birželio pabaiga – Liepos pradžia: Tai pats pikas. Žydi senovinės, vieną kartą žydinčios rožės. Vaizdas ir kvapas tuo metu būna tiesiog pribloškiantis. Visas rožynas skendi žiedų jūroje. Tai geriausias laikas rinktis veisles pagal kvapą ir žiedo formą.
• Vasaros antra pusė ir ruduo: Tuo metu galima įvertinti rožių atsparumą, pamatyti pakartotinį žydėjimą ir, kas ne mažiau svarbu, rudeninį dekoratyvumą (uogas, lapų spalvas).

Svarbu paminėti, kad rožynas dažnai rengia atvirų durų dienas ar edukacines ekskursijas, kurių metu galima tiesiogiai pabendrauti su augintojais, užduoti specifinius klausimus ir gauti patarimų, pritaikytų konkrečiai jūsų sklypo situacijai.

Rožės Lietuvos kraštovaizdyje: naujas žvilgsnis

Sibirkos rožyno veikla padėjo suformuoti naują estetiką Lietuvos sodybose. Anksčiau dominavo tendencija rožes sodinti atskirose lysvėse, mulčiuojant jas plėvele ir akmenukais (kas rožėms nelabai patinka). Dabar vis dažniau matome rožes, integruotas į bendrus gėlynus.

Senovinės ir krūminės rožės puikiai dera su daugiamečiais augalais: snapučiais, veronikomis, flioksais, raganėmis. Toks sodinimo būdas, kurį galima pamatyti Sibirkoje, sukuria nepertraukiamą žydėjimą. Kai rožės ilsisi tarp žydėjimo bangų, estafetę perima kiti augalai. Be to, toks tankus sodinimas neleidžia įsigalėti piktžolėms ir sulaiko drėgmę dirvoje.

Ypač populiarėja idėja naudoti rožes kaip gyvatvores. Dideli, spygliuoti erškėčių hibridai ar senovinės rožės sukuria neperžengiamą barjerą, kuris yra ir gražus, ir naudingas (uogos paukščiams, žiedlapiai arbatoms ar džemams).

Sodinukų kokybė: kodėl tai svarbu?

Kalbant apie Sibirkos rožyną, negalima nepaminėti pačių sodinukų kokybės. Rinkoje gausu pigių sodinukų, atvežtų iš šiltesnių Europos kraštų, kur jie auginami šiltnamiuose ir „maitinami“ stimuliatoriais, kad atrodytų prekinės išvaizdos. Tokie augalai, patekę į lietuvišką gruntą, patiria šoką ir dažnai neišgyvena pirmos žiemos.

Sibirkoje rožės auginamos lauke, vazonuose, natūraliomis sąlygomis. Jos žino, kas yra vėjas, saulė ir lietus. Jų šaknų sistema yra susiformavusi taip, kad augalas galėtų iškart įsitvirtinti. Įsigyjant augalą vazone (konteineriuotą), jį galima sodinti visą sezoną – nuo pavasario iki vėlyvo rudens, nesodinant šaknų streso. Tai didelis privalumas tiems, kurie kuria sodą palaipsniui.

Pabaigai: daugiau nei augalai

Sibirkos rožynas – tai reiškinys, įrodantis, kad meilė savo darbui ir pagarba gamtai duoda stulbinančių rezultatų. Tai vieta, kuri moko kantrybės ir atidumo. Čia atvykęs, nusiperki ne tiesiog augalą lotynišku pavadinimu. Nusiperki gabalėlį istorijos, dalelę aistros ir tikėjimą, kad tavo sode, nepaisant šalnų ir vėjų, gali žydėti patys gražiausi pasaulio žiedai.

Jei dar nesate lankęsi šiame Trakų rajono perle, įtraukite jį į savo vasaros maršrutus. Net jei nesate rožių fanatikas, pasivaikščiojimas tarp šimtų žydinčių krūmų, dūzgiant bitėms ir kvepiant orui, veikia terapeutiškai. O jei visgi nuspręsite parsivežti sodinuką, žinokite – su juo parsivežate ir Sibirkos ištvermės kodą, kuris neleis augalui pasiduoti.

Sukurkite savo rožių pasaką – ne tą, kurią reikia dangstyti ir saugoti nuo kiekvieno vėjelio, o tą, kuri auga, bujoja ir džiugina metus iš metų. Sibirkos rožynas parodė, kad tai įmanoma, ir dabar atėjo jūsų eilė tuo įsitikinti.