Juodoji pušis (Pinus nigra): Charakteringas spygliuotis, kuris nebijo miesto dulkių ir vėjų

Lietuvos miškuose ir sodybose esame įpratę matyti mūsų nacionalinį pasididžiavimą – paprastąją pušį (*Pinus sylvestris*). Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, keičiantis klimatui ir modernėjant landšafto architektūrai, vis dažniau žvilgsniai krypsta į jos pietinę pusseserę – juodąją pušį (*Pinus nigra*). Tai nėra tiesiog „dar viena pušis“. Tai augalas su charakteriu, kurio tamsus, beveik juodas kamienas ir ilgi, standūs spygliai sukuria visai kitokią estetiką nei mums įprasti, ažūriniai pušynai.

Daugelis sodininkų, ieškančių visžalio augalo, susiduria su dilema: rinktis tai, kas auga savaime, ar bandyti prisijaukinti svečią iš Pietų Europos? *Pinus nigra* atveju, šis „svečias“ jau seniai tapo savu. Ji pasižymi neįtikėtinu atsparumu, kurio dažnai pritrūksta lepesniems dekoratyviniams augalams. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl būtent šis augalas vertas vietos jūsų sklype, kaip atsirinkti tinkamiausią veislę ir kokių klaidų vengti, kad medis džiugintų dešimtmečius.

Kuo *Pinus nigra* skiriasi nuo kitų pušų?

Pirmasis dalykas, kurį pastebi akylas stebėtojas – tai spalva. Ne veltui ji vadinama „juodąja“. Senų medžių žievė yra giliai suaižėjusi, tamsiai pilka, vietomis pereinanti į juodumą, kas sukuria ryškų kontrastą su šviesesnėmis, oranžinį atspalvį turinčiomis paprastųjų pušų viršūnėmis. Tačiau skirtumų yra kur kas daugiau.

Spyglių struktūra ir laja

Juodosios pušies spygliai yra jos vizitinė kortelė. Jie auga poromis, tačiau yra gerokai ilgesni (gali siekti 8–15 cm) ir standesni nei paprastosios pušies. Palietus šaką, jaučiamas tvirtumas, spygliai badosi mažiau, bet yra stori, tamsiai žalios spalvos. Dėl tankesnio spyglių išsidėstymo šio medžio laja atrodo „sunkesnė“, monumentalesnė. Jauni medžiai dažniausiai būna taisyklingos piramidės formos, o bėgant metams laja plokštėja, įgauna skėčio formą, kuri suteikia sodui Viduržemio jūros regiono nuotaiką.

Atsparumas – didžiausias privalumas

Jei gyvenate mieste ar priemiesčio zonoje, kur eismas intensyvus, *Pinus nigra* yra vienas geriausių pasirinkimų. Ji evoliucionavo sunkiomis sąlygomis, todėl pasižymi išskirtinėmis savybėmis:

• Tolerancija taršai: Skirtingai nei daugelis spygliuočių, kurie dūsta nuo išmetamųjų dujų ir dulkių, juodoji pušis puikiai valo orą ir neskursta urbanizuotose teritorijose.
• Atsparumas vėjui: Dėl galingos šaknų sistemos ji nebijo stiprių vėjų, todėl dažnai sodinama kaip apsauginė užuovėja sodybose, esančiose atvirose vietovėse.
• Druskos tolerancija: Tai ypač aktualu sklypams šalia gatvių, kurios žiemą barstomos druska. Žinoma, tiesioginis druskos pylimas ant šaknų pakenks bet kam, bet purslai nuo kelio šiai pušiai yra mažiau pavojingi nei tujoms ar eglėms.

Populiariausios veislės: nuo milžinų iki nykštukų

Viena iš priežasčių, kodėl sodininkai kartais vengia sodinti pušis – baimė, kad medis užaugs per didelis ir užgoš visą sklypą. Tai teisinga baimė, jei sodinate rūšinį augalą (kuris gali pasiekti 20–30 metrų aukštį). Tačiau selekcininkai sukūrė daugybę veislių, pritaikytų net ir mažiausiems alpinariumams.

Koloninės formos (siauriems sklypams)

Jei norite sukurti gyvatvorę arba vertikalų akcentą, bet neturite daug vietos į plotį, šios veislės yra idealios:

• ‘Green Tower’: Kaip sufleruoja pavadinimas, tai tikras „žalias bokštas“. Auga lėtai, šakos kyla stačiai į viršų, prigludusios prie kamieno. Spygliai ilgi, sodriai žali. Per 10 metų pasiekia apie 2–2,5 metro aukštį, bet plotis išlieka nedidelis.
• ‘Pyramidalis’: Klasikinė forma, šiek tiek platesnė už ‘Green Tower’, primenanti liepsnos liežuvį. Puikiai tinka reprezentacinėms zonoms prie įėjimų.
• ‘Obelisk’: Dar viena siaura forma, kuri senstant gali šiek tiek praplatėti, bet išlaiko griežtą struktūrą be jokio genėjimo.

Rutulinės ir nykštukinės formos (alpinariumams)

Tai tikrieji sodo brangakmeniai, dažniausiai skiepijami į kamieną (štambinės formos) arba auginami kaip krūmai.

• ‘Nana’: Viena seniausių ir žinomiausių nykštukinių veislių. Formuoja tankų, tamsiai žalią rutulį. Auga labai lėtai, todėl nereikalauja dažno formavimo.
• ‘Brepo’ (arba ‘Pierrick Brégeon’): Ypač populiari dėl savo simetrijos. Spygliai kiek trumpesni nei rūšinio augalo, todėl rutulys atrodo tvarkingas, „pliušinis“. Puikiai tinka auginti vazonuose terasoje (su tinkamu žiemojimu).
• ‘Spielberg’: Auga kaip suplotas rutulys, vėliau tampa pagalvės formos. Pavasarį, kai pradeda augti jauni ūgliai („žvakės“), atrodo itin dekoratyviai dėl šviesesnio jų atspalvio kontrasto su senais spygliais.

Sodinimas: sėkmės pagrindas

Nors *Pinus nigra* vadinama nereiklia, netinkamas sodinimas gali pražudyti net ir ištvermingiausią medį. Svarbiausia taisyklė – suprasti, ko šis augalas nekenčia. O labiausiai jis nekenčia „šlapių kojų“.

Dirvožemis ir vieta

Juodoji pušis gamtoje dažnai auga kalkingose, akmenuotose dirvose. Tai mums sufleruoja, kad ji netoleruoja rūgštaus durpyno, kuriame mirksta vanduo. Jei jūsų sklype dirvožemis molingas ir sunkus, būtinas geras drenažas.

Idealios sąlygos:

• Šviesa: Tai saulės vaikas. Pavėsyje juodoji pušis skursta, meta spyglius, šakos išretėja ir praranda dekoratyvumą. Sodinkite tik ten, kur ji gaus tiesioginę saulę bent 6-8 valandas per dieną.
• Žemė: Laidi, gali būti smėlinga arba priemolis. Svarbu, kad pH būtų neutralus arba šiek tiek šarminis (kalkingas). Jei sodinate į rūgščią žemę (pavyzdžiui, šalia rododendrų), rekomenduojama į duobę įmaišyti dolomitmilčių arba pelenų.

Sodinimo procesas

Sodinant konteineriuose užaugintus sodinukus, tai galima daryti visą sezoną, tačiau pavasaris ir ankstyvas ruduo yra geriausi laikai, leidžiantys šaknims įsitvirtinti prieš vasaros karščius arba žiemos šalčius. Kasant duobę, ji turėtų būti dvigubai platesnė už šaknų gumulą, bet ne gilesnė. Viena dažniausių klaidų – per gilus pasodinimas. Pušies šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) turi būti lygiai su žemės paviršiumi arba net šiek tiek aukščiau. Užkasus kaklelį, medis po kelerių metų gali pradėti pūti ir žūti be aiškios priežasties.

Priežiūra: Genėjimas ir formavimas (Kandeliavimas)

Daugelis sodininkų mano, kad pasodinus pušį, darbo nebelieka. Iš dalies tai tiesa – *Pinus nigra* nereikalauja dažno tręšimo ar laistymo (kai prigyja). Tačiau norint turėti tankų, gražų medį, o ne ištįsusį „šluotkotį“, būtina užsiimti pavasariniu formavimu.

Ūglių laužymas (gnybimas)

Tai procesas, atliekamas gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, kai jauni ūgliai (vadinamosios „žvakės“) jau yra ištįsę, bet spygliai ant jų dar nėra visiškai išsiskleidę.

1. Nelaukite, kol ūgliai sumedės. Darbas atliekamas rankomis, tiesiog nulaužiant dalį ūglio. Žirkles naudoti galima, bet tai pažeidžia spyglių galus, kurie vėliau paruduoja. Laužymas rankomis yra estetiškesnis.
2. Jei norite, kad pušis būtų tankesnė, nulaužkite nuo pusės iki dviejų trečdalių „žvakės“ ilgio.
3. Jei norite visiškai sustabdyti augimą į tam tikrą pusę, galite išlaužti visą centrinį ūglį, palikdami tik šoninius pumpurus.

Šis metodas skatina medį formuoti daugiau naujų pumpurų žemiau lūžio vietos, todėl kitais metais šaka bus šakotesnė ir tankesnė. Tai ypač aktualu auginant *Pinus nigra* kaip bonsai (niwaki) medelį.

Laistymas ir tręšimas

Jaunus sodinukus pirmaisiais metais būtina reguliariai laistyti, ypač per sausras. Tačiau suaugusios juodosios pušys yra vieni atspariausių sausrai medžių mūsų klimate. Jų šaknys skverbiasi giliai, todėl jos gali pasiekti vandenį ten, kur veja jau seniai būtų išdžiūvusi.

Dėl tręšimo – mažiau yra daugiau. Perteklinis azoto kiekis skatina greitą, bet silpną augimą, todėl augalas tampa neatsparus ligoms ir sniego svoriui. Geriausia naudoti specializuotas spygliuočių trąšas su magniu (spyglių žalumai) ir kaliu (pasiruošimui žiemai), tręšiant vieną kartą pavasarį.

Ligos ir kenkėjai: ar verta nerimauti?

Nors *Pinus nigra* yra atsparesnė už daugelį kitų spygliuočių, ji nėra nemirtinga. Klimato kaita atneša naujų iššūkių ir į Lietuvos sodus.

Spygliakritis (Dothistroma)

Tai grybelinė liga, kuri pastaruoju metu plinta visoje Europoje. Požymiai: ant spyglių atsiranda raudonos ar rudos dėmės, vėliau spygliai gelsta ir krenta anksčiau laiko. Liga dažniausiai puola apatines šakas, kur mažiau oro cirkuliacijos. Sprendimas: Profilaktika yra geriausias vaistas. Nesodinkite pušų per tankiai, užtikrinkite gerą oro judėjimą. Pastebėjus ligą, naudojami fungicidai, kurių sudėtyje yra vario. Purškimas atliekamas pavasarį, pradedant sprogti pumpurams.

Pušinis pjūklelis ir amarai

Kartais ant spyglių galima pastebėti kolonijas mažų vabalų ar vikšrų, kurie graužia senus spyglius. Paprastai *Pinus nigra* su tuo susitvarko pati arba padeda natūralūs priešai (paukščiai, boružės). Jei invazija didelė, galima naudoti sisteminius insekticidus. Tačiau verta paminėti, kad juodoji pušis yra mažiau mėgstama elninių žvėrių nei paprastoji pušis, nes jos spygliai kietesni ir mažiau skanūs.

Juodoji pušis landšafte: idėjos ir deriniai

*Pinus nigra* yra architektūriškas augalas. Jos tamsi spalva sukuria puikų foną kitiems augalams.

Deriniai su lapuočiais: Pabandykite sodinti juodąją pušį šalia augalų ryškiai geltona ar salotine lapija/spygliais. Pavyzdžiui, geltonlapiai raugerškiai (*Berberis*) arba lanksvos (*Spiraea*) tamsiame pušies fone tiesiog švytės. Taip pat puikiai dera su baltais beržų kamienais – tai klasikinis, gamtinis kontrastas.

Deriniai su žoliniais augalais: Kadangi pušis mėgsta saulę ir laidžią dirvą, po ja (jei laja nėra per žemai) galima sodinti čiobrelius, levandas, šalavijus ar dekoratyvines žiles. Toks derinys sukuria Viduržemio jūros regiono atmosferą ir nereikalauja dažno laistymo.

Bonsai ir Niwaki formavimas: Dėl savo lankstumo (jaunų šakų) ir gebėjimo išleisti pumpurus ant senesnės medienos, *Pinus nigra* yra viena populiariausių rūšių formuoti sodo bonsai (niwaki). Tamsi, grublėta žievė suteikia medeliui „senovinio“ charakterio, net jei jis dar visai jaunas.

Mitai apie juodąją pušį

Pabaigai, paneikime keletą populiarių mitų:

• Mitas: Ji parūgštins dirvą taip, kad niekas neaugs.
  Realybė: Nors nukritę spygliai šiek tiek rūgština dirvą, tai vyksta labai lėtai ir tik paviršiniame sluoksnyje. Tai netrukdo daugumai augalų, jei tik spygliai nėra paliekami storu sluoksniu dešimtmečius.
• Mitas: Jos šaknys sugriaus pamatus.
  Realybė: Pušų šaknys eina gilyn (liemeninė šaknų sistema), o ne į plotį, kaip, pavyzdžiui, eglių. Žinoma, visus didelius medžius reikia sodinti saugiu atstumu nuo namo (bent 3–4 metrai žemaūgėms formoms, daugiau – rūšinėms), bet juodoji pušis nėra laikoma „agresyvia griovėja“.

Apibendrinimas

Juodoji pušis (*Pinus nigra*) – tai investicija į ateitį. Tai augalas, kuris nereikalauja nuolatinio šokinėjimo aplink jį, bet atsidėkoja solidžia, ramia estetika ir žaluma ištisus metus. Nesvarbu, ar pasirinksite nykštukinę ‘Nana’ savo alpinariumui, ar galingą koloninę ‘Green Tower’ privatumui užtikrinti – šis spygliuotis neabejotinai taps jūsų sodo puošmena, atlaikančia tiek vasaros kaitrą, tiek žiemos speigus.