Bijūnų karalystė sode: Kaip teisingai pasodinti, kad žydėtų dešimtmečius?
Sakoma, kad bijūnas – tai gėlė, kurią pasodinate sau, savo vaikams ir net anūkams. Tai nėra tik skambus posakis. Tinkamai pasodintas bijūnas toje pačioje vietoje gali klestėti ir gausiai žydėti 50 ar net daugiau metų. Tačiau šis ilgaamžiškumas turi savo kainą – tai besąlygiškas reiklumas sodinimo pradžiai. Skirtingai nei daugelį kitų daugiamečių gėlių, bijūno „įmest ir pamiršt“ nepavyks. Jam reikia karališko sutikimo.
Daugelis sodininkų susiduria su ta pačia problema: bijūnas auga, lapoja, atrodo sveikas, bet nežydi arba žydi labai skurdžiai. Dažniausiai to priežastis slypi ne trąšų trūkume ar ligose, o lemtingose klaidose, padarytose sodinimo metu. Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik sausą instrukciją, bet ir „kodėl“ bei „kaip“, kad jūsų sode sužydėtų tikra spalvų jūra.
Kodėl ruduo – vienintelis tikrasis laikas bijūnams?
Nors sodo centruose pavasarį gausu vazonuose susodintų bijūnų, patyrę augintojai žino auksinę taisyklę: bijūnai sodinami arba persodinami tik rudenį. Kodėl tai taip svarbu?
Bijūnų vegetacijos ciklas yra specifinis. Pavasarį augalas visą energiją skiria antžeminės dalies auginimui – stiebams ir lapams. Jei judinsite šaknis pavasarį, augalas patirs milžinišką stresą: jis bandys auginti lapus neturėdamas stiprių siurbiamųjų šaknų. Rezultatas – silpnas augalas, kuris gali neprigyti arba keletą metų skursti.
Geriausias laikas Lietuvoje – nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Šiuo laikotarpiu:
- Žemė yra dar šilta, bet oras jau vėsta, todėl drėgmė geriau išsilaiko.
- Augalas jau baigė vegetaciją ir kaupia jėgas šaknų sistemos formavimui.
- Iki įšalo susiformuoja smulkiosios siurbiamosios šaknys, kurios pavasarį startuos visu pajėgumu.
Jei visgi nusipirkote bijūną vazone pavasarį, geriausia taktika – atsargiai, nepažeidžiant šaknų gumulo, perkelti jį į duobę, bet ramybėje palikti didžiuosius persodinimo darbus rudeniui.
Vietos parinkimas: kur karalius jausis geriausiai?
Bijūnas – sėslus augalas. Jis nemėgsta būti kilnojamas iš vietos į vietą, todėl vietą reikia parinkti atsakingai, lyg statytumėte namą.
1. Saulės šviesa – gyvybės šaltinis
Bijūnams gyvybiškai svarbi saulė. Jiems reikia bent 6–8 valandų tiesioginės saulės šviesos per dieną. Pavėsyje bijūnas augins gražius, tamsiai žalius lapus, krūmas bus vešlus, tačiau žiedų bus mažai, jie bus smulkūs arba augalas visai nežydės. Be to, pavėsyje didėja grybelinių ligų rizika.
2. Užuovėja ir erdvė
Nors bijūnai mėgsta atviras vietas, stiprūs vėjai gali išlaužyti sunkius, didelius žiedus. Idealu, jei yra šiokia tokia užuovėja, tačiau venkite sodinti per arti didelių medžių ar krūmų. Didelių medžių šaknys yra stiprios konkurentės – jos atims iš bijūno drėgmę ir maisto medžiagas. Palikite bent 2-3 metrų atstumą nuo didelių medžių.
3. Drenažas – kritinis faktorius
Tai yra ta vieta, kur žūsta dauguma pradedančiųjų bijūnų. Bijūnai netoleruoja užmirkimo. Jei jūsų sklype pavasarį ar po liūčių telkšo balos, toje vietoje bijūnų sodinti negalima. Jų mėsingos šaknys tiesiog supus. Jei gruntiniai vandenys aukšti, būtina įrengti drenažą arba sodinti bijūnus į pakeltas lysves.
Pasiruošimas: Duobės magija
Sakoma: „Iškask duobę už 100 eurų, kad įdėtum augalą už 10 eurų“. Bijūnams tai galioja visu 100 procentų. Duobę geriausia paruošti likus bent 2–3 savaitėms iki sodinimo, kad žemė susigulėtų.
Duobės paruošimo žingsniai:
- Dydis: Kaskite maždaug 60×60 cm pločio ir gylio duobę. Atrodo daug nedideliam šakniastiebiui? Bijūno šaknys per metus giliai ir plačiai išsišakos, todėl joms reikia purios erdvės.
- Drenažas: Į dugną įpilkite apie 10–15 cm drenažo sluoksnį (skaldos, keramzito ar smulkių akmenų).
- Žemės mišinys: Iškastą žemę sumaišykite. Bijūnai mėgsta neutralią arba šiek tiek šarminę dirvą (pH 6,5–7,0).
- Jei dirva molinga: įmaišykite smėlio ir komposto.
- Jei dirva smėlinga: būtinai pridėkite molio miltelių arba sunkesnės daržo žemės, kad sulaikytų drėgmę, ir daug humuso.
- Tręšimas: Į apatinį duobės sluoksnį įmaišykite perpuvusio mėšlo (jokiu būdu ne šviežio!), komposto ir, labai svarbu, fosforo bei kalio trąšų. Puikiai tinka kaulamilčiai (apie 200 g duobei) ir medžio pelenai. Pelenai ne tik šarmina dirvą, bet ir veikia kaip prevencija nuo puvinių.
Svarbu: Užpildykite duobę paruoštu mišiniu, bet palikite viršutinį sluoksnį be mineralinių trąšų, kad jos tiesiogiai neliestų sodinamo šakniastiebio šaknų.
Sodinimo procesas: Lemtingieji centimetrai
Ši dalis yra straipsnio šerdis. Būtent čia padaroma klaida, dėl kurios bijūnai nežydi dešimtmečius. Tai – sodinimo gylis.
Žolinių bijūnų (Paeonia lactiflora) sodinimas
Apžiūrėkite bijūno šakniastiebį. Turite aiškiai matyti „akis“ (rausvus pumpurus), iš kurių kitais metais augs stiebai. Taisyklė griežta:
Viršutiniai pumpurai (akys) turi būti užberti ne daugiau kaip 3–5 cm žemės sluoksniu.
- Jei pasodinsite per giliai (daugiau nei 5-6 cm): Bijūnas puikiai augins lapus, krūmas bus vešlus, bet žiedų nekraus arba jų bus labai mažai. Augalas tiesiog „tings“ žydėti.
- Jei pasodinsite per sekliai (pumpurai kyšos paviršiuje): Žiemą pumpurai gali nušalti, o vasarą išdžiūti.
Sunkesnėje (molingoje) dirvoje sodinkite sekliau (3 cm), lengvesnėje – giliau (iki 5 cm).
Kaip tai atlikti techniškai?
- Duobės centre supilkite nedidelį kauburėlį iš paruoštos žemės.
- Uždėkite šakniastiebį ant kauburėlio, kad šaknys laisvai kristų žemyn, o ne riestųsi į viršų.
- Paimkite lentelę ar pagalį ir uždėkite skersai duobės – tai bus jūsų lygio matuoklis.
- Matuokite atstumą nuo pumpurų viršaus iki lentelės (žemės paviršiaus). Jis turi būti apie 4 cm.
- Atsargiai užpilkite žemėmis, lengvai (ne jėga!) apspauskite rankomis, kad neliktų oro kišenių.
- Gausiai paliekite. Vanduo padės žemei priglusti prie šaknų. Jei po laistymo žemė suslūgo ir pumpurai apsinuogino – būtinai užberkite papildomai.
Medėjantys bijūnai (Paeonia suffruticosa) – išimtis iš taisyklės
Medėjantys bijūnai dažniausiai yra skiepyti į žolinio bijūno šaknį. Jų sodinimo taisyklė yra priešinga. Juos reikia sodinti giliau. Skiepo vieta turėtų būti apie 10–15 cm po žeme. Tai skatina įskiepį (kultūrinę dalį) išleisti savo šaknis, kas padidina augalo ilgaamžiškumą ir atsparumą. Jei pasodinsite per sekliai, poskiepis (laukinė dalis) gali pradėti leisti savo atžalas, kurios nustelbs taurųjį augalą.
Itoh bijūnai (Hibridai)
Tai žolinių ir medėjančių bijūnų hibridai. Juos rekomenduojama sodinti panašiai kaip žolinius, tačiau šiek tiek giliau – kad pumpurai būtų apie 5–6 cm po žeme. Patartina sodinti gulsčiau, kad daugiau akučių būtų po žeme – tai skatina krūmo plėtimąsi.
Senų krūmų padalijimas ir persodinimas
Jei turite seną, mažai žydintį bijūno krūmą, jį atgaivinti padės iškasimas ir padalijimas. Tai geriausia daryti rugpjūčio pabaigoje.
- Iškasimas: Apipjaukite lapus 10-15 cm aukštyje. Kaskite atsargiai, plačiu lanku aplink krūmą, nes šaknys būna labai ilgos ir trapios. Bandant išrauti jėga, jos lūžta.
- Plovimas: Iškastą šaknų gniužulą nuplaukite vandens srove. Taip aiškiai matysite, kur yra pumpurai ir kaip susipynusios šaknys.
- Vytinimas: Palikite nuplautą šaknį pavėsyje 2–3 valandoms (galima ir parai). Šaknys šiek tiek apvys ir taps elastingesnės, mažiau lūžinės dalijant.
- Dalijimas: Tai chirurginė operacija. Naudokite aštrų, dezinfekuotą peilį. Standartinis sodmuo turi turėti 3–5 pumpurus (akis) ir 2–3 sveikas, storas šaknis.
- Venkite per didelių dalmenų: jei paliksite daug šaknų ir daug pumpurų, augalas naudos senąsias atsargas ir neskubės leisti naujų šaknų.
- Venkite per mažų (1-2 akys): toks augalas prigis, bet žydėjimo teks laukti 2-3 metus.
- Dezinfekcija: Visus pjūvius būtinai apibarstykite trinta medžio anglimi arba fungicidais, kad neįsimestų puvinys.
Pirmųjų metų priežiūra – sėkmės garantas
Pasodinus bijūną, darbas nesibaigia. Pirmasis žiemojimas ir pirmasis pavasaris yra kritiniai.
Mulčiavimas
Nors suaugę bijūnai yra labai atsparūs šalčiui (lietuviškos žiemos jiems nebaisios), naujai pasodintus bijūnus pirmąją žiemą būtina mulčiuoti. Uždėkite 5–10 cm durpių, pjuvenų ar eglių šakų sluoksnį. Tai apsaugos dar neįsitvirtinusią šaknų sistemą nuo temperatūrų svyravimų ir iškilnojimo.
Dėmesio: Anksti pavasarį, vos nutirpus sniegui, mulčią būtina atsargiai nuimti. Jei paliksite jį per ilgai, bijūno daigai gali pradėti šusti arba susidarys palankios sąlygos grybelinėms ligoms.
Laistymas
Pirmaisiais metais, ypač jei pavasaris sausas, reguliarus laistymas yra būtinas. Bijūnai mėgsta rečiau, bet gausiai laistomą dirvą (kad vanduo pasiektų giliąsias šaknis). Suaugusių augalų dažnai laistyti nereikia, nebent per dideles sausras, bet jaunikliams drėgmės reikia šaknyno formavimui.
Pirmieji žiedai
Tai psichologiškai sunkiausia dalis. Jei pirmaisiais metais po pasodinimo (arba net antraisiais) bijūnas sukrauna žiedpumpurį – nuskinkite jį. Neleiskite jam žydėti. Žydėjimas atima milžiniškus energijos kiekius. Leiskite augalui visą energiją skirti šaknų auginimui. Paaukoję vieną žiedą dabar, vėliau turėsite stiprų krūmą su dešimtimis žiedų.
Dažniausios ligos ir kaip jų išvengti sodinant
Didžiausias bijūnų priešas – pilkasis puvinys (Botrytis). Jis pasireiškia pavasarį, kai jauni stiebai staiga suglemba, pajuoduoja ir supūva ties pagrindu, arba pumpurai paruduoja ir neišsiskleidžia.
Prevencija sodinant:
- Oro cirkuliacija: Nesodinkite bijūnų per tankiai. Palikite bent 80–100 cm atstumus tarp krūmų.
- Azoto perteklius: Nepadauginkite azoto trąšų. Jos skatina minkštą, vešlų augimą, kuris yra labai neatsparus ligoms. Rudenį sodinant azoto trąšų išvis nenaudokite.
- Švara: Sodinant senus, padalytus kerus, kruopščiai išpjaustykite visas pažeistas, papuvusias šaknies dalis iki sveiko audinio.
Skruzdėlės ant pumpurų – draugai ar priešai?
Pabaigai – mitas, susijęs su bijūnų „sodinimu“ ir auginimu. Dažnai pamatę skruzdėles ant pumpurų, sodininkai puola jas naikinti chemikalais, manydami, kad jos kenkia. Iš tiesų, skruzdėlės bijūnams nekenkia. Bijūnų pumpurai išskiria saldų nektarą, kuriuo skruzdėlės maitinasi. Kai pumpuras prasiskleidžia, skruzdėlės paprastai pasitraukia. Naikinti jas verta tik tuo atveju, jei pastebite, kad jos atneša amarus.
Apibendrinimas: Kantrybė atsiperka
Bijūnas yra investicija. Tai nėra vienmetė gėlė, kurią pasodinus iškart gaunamas efektas. Teisingas duobės paruošimas, drenažas ir, svarbiausia, 3–5 cm gylio taisyklė yra tas pamatas, ant kurio statomas jūsų sodo grožis. Skirkite laiko rudenį, padirbėkite iš peties ruošdami dirvą, ir šie imperatoriški augalai atsidėkos jums prabangiais žiedais, kurie džiugins ne tik jūsų akis, bet ir taps šeimos sodo paveldu.
