Žalsvoji musmirė, liaudyje vadinama „kartuole“: tyli mirtis Lietuvos miškuose

Ruduo Lietuvoje – tai metas, kai miškai pakvimpa drėgna žeme, samanomis ir, žinoma, grybais. Daugeliui lietuvių grybavimas yra ne tik būdas papildyti maisto atsargas žiemai, bet ir savotiška meditacija, pabuvimas gamtoje, azartiška lobių paieška. Pintinės, pilnos rausvų baravykų, oranžinių voveraičių ir rudų raudonviršių, tampa pasididžiavimo objektu. Tačiau tarp šių miško gėrybių tyko ir mirtinas pavojus, turintis apgaulingai nekaltą išvaizdą ir klaidinantį liaudišką pavadinimą – kartuolė. Šis žodis, nors ir nevartojamas mikologų, puikiai žinomas daugeliui grybautojų. Bet kas iš tiesų slepiasi po šiuo vardu ir kodėl vienas vienintelis grybas gali nulemti tragišką baigtį?

Iš tiesų, „kartuolė“ – tai ne oficialus, o liaudyje prigijęs pavadinimas, kuriuo dažniausiai apibūdinama pati nuodingiausia ir klastingiausia Lietuvos miškų gyventoja – žalsvoji musmirė (lot. Amanita phalloides). Pats pavadinimas „kartuolė“ yra itin apgaulingas. Jis leidžia daryti prielaidą, kad grybas yra kartaus skonio ir paragavus jį būtų galima iš karto atpažinti bei išspjauti. Deja, tai mirtinai klaidingas įsitikinimas. Išgyvenusiųjų po apsinuodijimo liudijimai ir moksliniai tyrimai patvirtina, kad žalsvoji musmirė yra švelnaus, netgi malonaus skonio, neturinti jokio kartumo. Būtent dėl šios savybės ji yra tokia pavojinga – suvalgęs žmogus nejaučia nieko įtartino, o nuodai jau pradeda savo ardomąjį darbą.

Anatominis portretas: kaip atpažinti mirtiną priešą?

Norint išvengti tragedijos, būtina išmokti atpažinti žalsvąją musmirę „iš veido“. Kiekvienas grybautojas, eidamas į mišką, privalo žinoti pagrindinius jos skiriamuosius bruožus. Panagrinėkime šį grybą dalimis, nuo kepurėlės iki pat koto pagrindo.

Kepurėlė

Žalsvosios musmirės kepurėlė yra bene labiausiai kintanti ir grybautojus klaidinanti dalis. Jos skersmuo gali siekti nuo 5 iki 15 centimetrų. Jauno grybo kepurėlė būna pusrutulio formos, vėliau tampa iškili ir galiausiai – paplokščia. Spalvų gama varijuoja nuo alyvuogių žalumo, gelsvai žalios iki pilkšvai žalios ar net rusvos. Kartais, ypač po lietaus arba augant pavėsyje, kepurėlė gali būti beveik balta (Amanita phalloides var. alba), kas dar labiau padidina susipainiojimo su valgomais grybais riziką. Kepurėlės paviršius dažniausiai lygus, sausu oru šiek tiek blizgantis, o drėgnu – gleivėtas. Priešingai nei paprastoji ar margoji musmirės, žalsvoji ant savo kepurėlės paprastai neturi jokių karpelių ar taškelių, nors kartais gali pasitaikyti viena kita didesnė balto apvalkalo liekana.

Lakšteliai

Tai vienas svarbiausių atpažinimo ženklų. Žalsvosios musmirės lakšteliai visada yra balti. Jie nesikeičia grybui senstant – išlieka grynai balti arba vos vos kreminio atspalvio. Lakšteliai yra tankūs, platūs ir laisvi, t. y. nepriaugę prie koto. Jei radote grybą su žalsva kepurėle, bet jo lakšteliai yra gelsvi, rožiniai ar rudi – tai tikrai ne žalsvoji musmirė. Tačiau baltų lakštelių taisyklė veikia tik į vieną pusę: jei lakšteliai balti, reikia būti ypač atsargiems ir ieškoti kitų nuodingumo požymių.

Kotas, rinkis ir išnara

Kotas yra dar viena esminė dalis, padedanti identifikuoti šį nuodingą grybą. Jis paprastai būna 5–15 cm aukščio, baltas arba žalsvo atspalvio, dažnai su zigzaginiu (muariniu) raštu. Viršutinėje koto dalyje visada yra aiškiai matomas baltas, plačiai nukaręs „sijonėlis“ – tai rinkis (lot. annulus). Tai bendrojo apvalkalo, dengusio jauną grybą, liekana.

Tačiau pats svarbiausias ir patikimiausias žalsvosios musmirės požymis slypi pačioje koto apačioje, dažnai po žeme ar samanomis. Tai – išnara, dar vadinama volva (lot. volva). Tai skiautėtas, maišelio pavidalo apvalkalas, iš kurio grybas išdygsta lyg iš kiaušinio. Ši išnara visada yra balta ir laisva, gaubianti sustorėjusį koto pagrindą. Būtent dėl šios priežasties grybų negalima nupjauti peiliu prie pat žemės – būtina atsargiai išrauti visą grybą, kad būtų galima apžiūrėti jo pagrindą. Nupjovus kotą, mirtinai svarbi išnara lieka žemėje, o į pintinę patenka tik išoriškai į kokį nors valgomą grybą panaši viršutinė dalis.

Pavojingi antrininkai: su kuo dažniausiai painiojama?

Didžiausios tragedijos įvyksta ne dėl to, kad žmonės sąmoningai renka musmires, o dėl to, kad supainioja jas su vertingais valgomais grybais. Žalsvoji musmirė turi keletą „antrininkų“, į kuriuos yra pavojingai panaši.

• Žaliuokės (Tricholoma equestre) ir kiti žalsvi baltikai. Tai bene dažniausias supainiojimo objektas. Tačiau skirtumai akivaizdūs, jei žinai, kur žiūrėti. Žaliuokių lakšteliai yra ne balti, o ryškiai geltoni arba žalsvai geltoni ir priaugę prie koto. Be to, jos niekada neturi nei rinkio ant koto, nei išnaros jo pagrinde.
• Pievagrybiai (Agaricus gentis). Ypač pavojinga painiava, kai randama baltoji žalsvosios musmirės forma. Jauni pievagrybiai turi rausvus lakštelius, kurie vėliau tamsėja ir tampa šokolado rudumo ar beveik juodi. Jų lakšteliai niekada nebūna visiškai balti. Nors kai kurie pievagrybiai turi rinkį, jie niekada neturi išnaros (volvos) prie koto pagrindo.
• Ūmėdės (Russula gentis). Ypač žalsvoji ūmėdė (Russula virescens) ar melsvažalė ūmėdė (Russula cyanoxantha) savo kepurėlių spalva gali priminti žalsvąją musmirę. Tačiau ūmėdes lengva atskirti pagal kelis esminius požymius. Pirma, jos neturi nei rinkio, nei išnaros. Antra, jų kotas yra labai trapus ir lūžta kaip kreida, o musmirės kotas yra plaušingas.
• Gelsvoji musmirė (Amanita citrina). Nors ji taip pat laikoma nevalgoma arba silpnai nuodinga, supainiojimas su ja nėra toks pavojingas. Gelsvoji musmirė turi gelsvą kepurėlę, dažnai padengtą baltomis karpelėmis, jos išnara yra priaugusi prie koto gumbelio, o ne laisva ir maišelio formos, ir, kas svarbiausia, ji skleidžia specifinį nemalonų ridikų arba žalių bulvių kvapą.

Apsinuodijimo eiga: klastinga liga be išankstinio perspėjimo

Žalsvojoje musmirėje esantys nuodai – amatoksinais ir falotoksinais vadinami cikliniai peptidai – yra vieni stipriausių gamtoje randamų nuodų. Jie yra termostabilūs, t. y. nesuyra verdant, kepant ar džiovinant. Net vienos nedidelės kepurėlės (apie 30 gramų) pakanka, kad mirtinai apsinuodytų suaugęs žmogus. Šių nuodų klastingumas slypi ilgame latentiniame periode ir specifinėje ligos eigoje, kuri skirstoma į kelias fazes.

1. Latentinė (slaptoji) fazė

Tai laikotarpis nuo grybų suvalgymo iki pirmųjų simptomų pasireiškimo. Jis trunka neįprastai ilgai – nuo 6 iki 24 valandų, kartais net iki 48 valandų. Per visą šį laiką žmogus jaučiasi visiškai sveikas ir net neįtaria, kad jo organizme vyksta pražūtingi procesai. Amatoksinai jau būna patekę į kraują ir pradėję negrįžtamai naikinti kepenų ir inkstų ląsteles.

2. Virškinamojo trakto sutrikimų fazė

Po ilgo slapt periodo staiga ir audringai prasideda simptomai, primenantys cholerą. Ligoniui pasireiškia stiprūs pilvo skausmai, nepaliaujamas vėmimas ir gausus, vandeningas viduriavimas. Dėl to organizmas greitai netenka skysčių ir elektrolitų, kyla dehidratacijos pavojus. Ši fazė trunka apie 1–2 paras.

3. Tariamo pasveikimo fazė

Tai pati klastingiausia ligos stadija. Po audringų virškinamojo trakto sutrikimų ligonio būklė staiga pagerėja. Vėmimas ir viduriavimas liaujasi, žmogus pasijunta geriau ir gali pamanyti, kad pavojus praėjo. Šis tariamas pasveikimas trunka nuo 12 iki 24 valandų. Deja, tai tik apgaulinga ramybė prieš audrą. Nuodai toliau ardo kepenis, o jų pažeidimo simptomai dar nėra akivaizdūs.

4. Kepenų ir inkstų nepakankamumo fazė

Trečią ar ketvirtą parą po apsinuodijimo išryškėja sunkūs kepenų pažeidimo požymiai. Pirmiausia pagelsta oda ir akių baltymai (gelta), padidėja kepenys. Sutrinka kraujo krešėjimas, prasideda kraujavimas iš virškinamojo trakto, nosies, dantenų. Dėl smegenų pažeidimo atsiranda sąmonės sutrikimų, neramumas, haliucinacijos, galiausiai ištinka kepenų koma. Prie kepenų nepakankamumo prisijungia ir inkstų funkcijos sutrikimas. Be skubios ir intensyvios medicininės pagalbos ši fazė dažniausiai baigiasi mirtimi per 7–10 dienų nuo grybų suvalgymo.

Ką daryti įtarus apsinuodijimą?

Laikas yra lemiamas veiksnys. Jei suvalgėte grybų ir po kelių valandų (ypač jei praėjo daugiau nei 6 valandos) pajutote bet kokius virškinimo sutrikimus, nedelsdami atlikite šiuos veiksmus:

1. Nedelsiant kvieskite greitąją medicinos pagalbą telefonu 112 arba patys kuo skubiau vykite į artimiausios ligoninės priėmimo skyrių.
2. Nemėginkite gydytis patys namuose. Jokie liaudiški metodai, tokie kaip pieno gėrimas, druskos tirpalai ar alkoholis, nepadės, o tik pablogins situaciją ir sugaišins brangų laiką.
3. Paimkite su savimi grybų likučius, net jei tai tik valymo atliekos ar paruoštas patiekalas. Jei įmanoma, paimkite ir visą grybą iš tos vietos, kur rinkote. Grybo identifikavimas yra gyvybiškai svarbus, kad gydytojai galėtų paskirti teisingą gydymą.
4. Informuokite gydytojus apie visus žmones, kurie kartu su jumis valgė tuos pačius grybus, net jei jie dar nejaučia jokių simptomų. Juos taip pat būtina stebėti ligoninėje.

Gydymas ligoninėje yra sudėtingas ir intensyvus. Taikoma skrandžio plovimas, aktyvintosios anglies dozės, lašinės infuzijos skysčių ir elektrolitų balansui atstatyti, specifiniai priešnuodžiai (pavyzdžiui, silibininas iš margainio augalo) ir kitos gyvybę palaikančios procedūros. Sunkiausiais atvejais vienintelė išeitis – skubi kepenų transplantacija.

Auksinės grybautojo taisyklės

Grybavimas gali ir turi teikti džiaugsmą. Kad jis nevirstų tragedija, visada laikykitės kelių paprastų, bet gyvybiškai svarbių taisyklių:

• Rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate 100 procentų. Jei abejojate bent truputį – palikite grybą miške. Geriau grįžti tuščiu krepšiu, nei rizikuoti savo ir artimųjų gyvybe.
• Niekada neragaukite žalių grybų miške. Skonis nėra patikimas nuodingumo indikatorius.
• Visada išraukite grybą su visu kotu. Tik taip pamatysite, ar koto apačioje nėra mirtinai pavojingos išnaros.
• Atskirai apžiūrėkite kiekvieną grybą. Net jei renkate grybus iš didelės grupės, į pintinę netyčia gali pakliūti vienas nuodingas „svečias“.
• Nemokykite vaikų grybauti pagal principą „šitas geras, o šitas – ne“. Geriau išmokykite juos atpažinti pačius pavojingiausius nuodingus grybus, ypač žalsvąją musmirę, ir griežtai uždrauskite liesti bet kokius nepažįstamus grybus.
• Nepasitikėkite mitais. Tokie teiginiai kaip „nuodingi grybai pakeičia svogūno ar sidabro spalvą“, „kirminai ir sraigės neėda nuodingų grybų“ yra neteisingi ir pavojingi.

Žalsvoji musmirė, arba „kartuolė“, yra gražus, bet mirtinai pavojingas grybas. Pagarba miškui ir jo dovanoms reiškia ne tik džiaugsmą radus baravyką, bet ir atsargumą bei žinias, kurios padeda išvengti pavojaus. Būkite atidūs, smalsūs, bet atsargūs. Tegul grybavimas teikia tik malonias akimirkas ir gardžius patiekalus, o ne ašaras ir skausmą.