Citrininė Mėta (Vaistinė Melisa): Kvapi Pagalbininkė Sode ir Namuose

Citrininė mėta, dažnai meiliai vadinama tiesiog melisa arba vaistine melisa (lot. Melissa officinalis), yra vienas iš tų augalų, kurie pavergia savo gaiviu aromatu, subtiliu skoniu ir įvairiapusėmis naudingomis savybėmis. Šis daugiametis žolinis augalas priklauso notrelinių (Lamiaceae) šeimai ir yra vertinamas tiek kulinarijoje, tiek liaudies medicinoje, tiek tiesiog kaip puošmena ir kvapų skleidėja sode. Nors pavadinimas „citrininė mėta” gali šiek tiek klaidinti, nes tikroji mėta priklauso kitai genčiai (Mentha), melisos lapeliai išties skleidžia stiprų, malonų citrinos kvapą, ypač juos patrynus tarp pirštų. Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ji taip mėgstama ir plačiai auginama.

Šiame straipsnyje pasinersime į kvapnų melisos pasaulį: susipažinsime su jos istorija, botaninėmis ypatybėmis, auginimo subtilybėmis, rinkimo ir džiovinimo taisyklėmis bei, žinoma, plačiai aptarsime jos naudą sveikatai ir panaudojimo būdus virtuvėje bei buityje.

Botaninis Portretas ir Kilmės Istorija

Vaistinė melisa yra kilusi iš Pietų Europos, Viduržemio jūros regiono, Šiaurės Afrikos ir Vidurinės Azijos, tačiau dėl savo vertingų savybių ir nesudėtingo auginimo ji paplito po visą pasaulį, įskaitant ir Lietuvą, kur puikiai prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų. Tai daugiametis, iki 30-80 cm (kartais net iki 1-1,2 metro) aukščio užaugantis žolinis augalas, turintis keturbriaunį, šakotą stiebą. Lapai yra priešiniai, kiaušiniški arba širdiški, dantytu pakraščiu, šviesiai žalios spalvos, apaugę švelniais plaukeliais. Būtent lapuose kaupiasi didžiausias kiekis eterinių aliejų, suteikiančių augalui būdingą citrininį aromatą.

Melisa žydi vasarą, dažniausiai liepos-rugpjūčio mėnesiais, smulkiais, baltais, šviesiai rausvais ar gelsvais žiedeliais, susitelkusiais lapų pažastyse į menturiškus žiedynus. Nors žiedai nėra itin dekoratyvūs, jie privilioja daugybę bičių – ne veltui pats pavadinimas „Melissa” graikų kalboje reiškia „bitė”. Senovėje bitininkai netgi trindavo avilius melisos lapais, kad priviliotų naujus bičių spiečius.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad melisą vertino jau senovės graikai ir romėnai. Garsusis romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis ją rekomendavo kaip priemonę nuo bičių įgėlimų ir įvairių žaizdų gydymui. Viduramžiais melisa buvo auginama vienuolynų soduose ir plačiai naudojama medicininiais tikslais. Karlas Didysis net buvo įsakęs auginti melisą visuose imperijos ūkiuose. Ypač išgarsėjo vadinamasis „Karmelitų vanduo” (Eau de Carmes), kurį XVII amžiuje Prancūzijos karmeličių vienuolės gamino iš melisos, citrinų žievelių, muskato riešuto ir kitų žolelių. Šis eliksyras buvo naudojamas kaip nervus raminanti, virškinimą gerinanti ir gaivinanti priemonė.

Citrininės Mėtos (Melisos) Auginimas Sode

Užsiauginti kvapniosios melisos savo sode ar net balkone visai nesudėtinga. Ji nėra itin reikli dirvožemiui ar priežiūrai, tačiau keletas patarimų padės džiaugtis vešliu ir aromatingu derliumi.

Vietos parinkimas ir dirvožemis

Melisa geriausiai auga saulėtoje arba pusiau pavėsingoje vietoje. Saulėkaitoje jos lapai sukaupia daugiau eterinių aliejų, todėl kvapas būna intensyvesnis. Tačiau ji pakenčia ir nedidelį šešėlį, ypač karštomis vasaros dienomis, kai tiesioginiai saulės spinduliai gali kiek apdeginti lapus. Svarbu, kad vieta būtų apsaugota nuo stiprių vėjų.

Dirvožemiui melisa nėra labai išranki, tačiau labiausiai mėgsta derlingą, purią, gerai drenuojamą, šiek tiek drėgną priemolio ar priesmėlio dirvą. Ji gali augti ir skurdesnėje žemėje, bet tuomet bus ne tokia vešli. Optimalus dirvožemio pH yra neutralus arba šiek tiek kalkingas (pH 6.0-7.5). Jei dirva sunki, molinga, prieš sodinant reikėtų įmaišyti smėlio ar komposto, kad pagerėtų oro ir vandens pralaidumas.

Sodinimas ir dauginimas

Melisą galima dauginti keliais būdais:

• Sėklomis: Tai populiariausias būdas. Sėklos sėjamos pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais, tiesiai į dirvą arba į daigyną. Sėklos yra smulkios, todėl jas reikėtų vos vos užberti žeme arba įspausti į dirvos paviršių ir palaikyti drėgmę. Sudygsta per 10-20 dienų. Daigams paaugus ir sustiprėjus, juos galima išsodinti į nuolatinę augimo vietą, paliekant apie 30-40 cm tarpus tarp augalų.
• Kero dalijimu: Tai paprastas ir efektyvus būdas atjauninti senesnius krūmus ir gauti naujų augalų. Geriausia tai daryti pavasarį arba rudenį. 3-4 metų amžiaus kerą atsargiai iškaskite ir aštriu peiliu ar kastuvu padalinkite į kelias dalis taip, kad kiekviena turėtų sveikų šaknų ir bent kelis ūglius. Naujas dalis iškart pasodinkite į paruoštą vietą.
• Auginiais: Vasaros pradžioje galima nupjauti jaunus, sveikus 10-15 cm ilgio melisos ūglius. Apatinius lapus pašalinkite, palikdami tik viršūninius. Auginius galima įšaknydinti vandenyje arba drėgname smėlio ir durpių mišinyje. Kai susiformuos šaknys (paprastai per 2-3 savaites), auginius galima sodinti į vazonėlius ar tiesiai į lysvę.

Priežiūra

Melisos priežiūra nėra sudėtinga. Svarbiausia – reguliarus, bet saikingas laistymas, ypač sausros periodu. Perlaistymo ji nemėgsta, nes gali pradėti pūti šaknys. Dirva aplink augalus turėtų būti puri, todėl retkarčiais ją papurenkite ir pašalinkite piktžoles, ypač kol augalai jauni ir silpnesni.

Tręšti melisą reikėtų saikingai. Prieš sodinimą į dirvą galima įterpti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo. Vegetacijos metu, ypač jei dirva skurdesnė, galima kartą ar du patręšti organinėmis arba kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Tačiau persistengti su azoto trąšomis nereikėtų, nes tuomet augalas augins daug žalios masės, bet joje bus mažiau eterinių aliejų, ir kvapas nebus toks intensyvus.

Melisa yra gana atspari šalčiams ir Lietuvoje dažniausiai gerai žiemoja nedengta. Tačiau jaunus augalus arba esant labai šaltai, besniegei žiemai, galima šiek tiek pridengti eglišakėmis, durpėmis ar sausais lapais.

Kad melisos keras būtų vešlesnis ir gražesnės formos, pavasarį galima šiek tiek apgenėti senus stiebus. Taip pat, norint skatinti naujų lapelių augimą ir neleisti augalui per daug išstypti bei pradėti žydėti (nes prieš žydėjimą lapai būna aromatingiausi), galima periodiškai nuskabyti viršūnėles. Jei auginate melisą dėl sėklų, tuomet, žinoma, leiskite jai žydėti.

Ligos ir kenkėjai

Melisa yra gana atsparus augalas ligoms ir kenkėjams, ypač dėl savo eterinių aliejų, kurie veikia kaip natūralūs repelentai. Tačiau kartais ją gali pažeisti miltligė, ypač jei auga per drėgnoje, prastai vėdinamoje vietoje. Pastebėjus pirmuosius požymius (baltos apnašos ant lapų), reikėtų pašalinti pažeistas dalis ir pagerinti augimo sąlygas. Iš kenkėjų retkarčiais gali užpulti amarai ar voratinklinės erkutės, ypač jei šalia auga kiti pažeidžiami augalai. Tokiu atveju galima naudoti natūralias priemones, pavyzdžiui, dilgėlių ar česnakų ištraukas.

Derliaus Nuėmimas ir Laikymas

Melisos lapus ir jaunus ūglius galima skinti visą vegetacijos laikotarpį, pradedant nuo pavasario pabaigos iki rudens. Tačiau didžiausia eterinių aliejų koncentracija būna prieš pat žydėjimą, dažniausiai birželio-liepos mėnesiais. Tuomet surinkta žaliava bus pati kvapniausia ir vertingiausia.

Skinti geriausia sausą, saulėtą dieną, kai ant lapų nėra rasos. Galima skinti pavienius lapelius arba nupjauti visus stiebus, paliekant apie 5-10 cm nuo žemės, kad augalas galėtų atželti. Per sezoną galima nuimti 2-3 derlius.

Surinktą žaliavą galima naudoti šviežią arba džiovinti. Džiovinimui melisos lapeliai ar stiebeliai paskleidžiami plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, tamsioje ir šiltoje vietoje, pavyzdžiui, pastogėje, ant popieriaus ar audinio. Svarbu, kad džiovinimo metu nebūtų tiesioginių saulės spindulių, nes jie ardo eterinius aliejus ir vitaminus. Išdžiūvusi melisa tampa trapi, bet išsaugo savo aromatą. Tinkamai išdžiovintą žaliavą reikėtų laikyti sandariai uždarytuose stikliniuose ar keraminiuose induose, tamsioje vietoje. Taip ji gali išsaugoti savo savybes iki metų ar net ilgiau.

Taip pat melisą galima šaldyti. Šviežius lapelius galima susmulkinti, sudėti į ledukų formeles, užpilti trupučiu vandens ir užšaldyti. Tokius kvapnius ledukus vėliau patogu naudoti gėrimams ar patiekalams gardinti.

Citrininės Mėtos (Melisos) Nauda ir Panaudojimas

Vaistinė melisa yra tikras gamtos lobis, turintis daugybę naudingų savybių ir plačias panaudojimo galimybes.

Kulinarijoje

Dėl savo švelnaus citrininio skonio ir aromato melisa puikiai tinka įvairiems patiekalams ir gėrimams gardinti:

• Arbatos: Tai pats populiariausias melisos panaudojimo būdas. Melisų arbata yra ne tik skani, bet ir raminanti, padedanti atsipalaiduoti, gerinanti miegą ir virškinimą. Ją galima ruošti tiek iš šviežių, tiek iš džiovintų lapelių. Užplikoma karštu (bet ne verdančiu) vandeniu ir paliekama pritraukti 5-10 minučių. Galima gerti vieną arba maišyti su kitomis žolelėmis, pavyzdžiui, mėta, ramunėlėmis, liepžiedžiais.
• Gaivieji gėrimai: Švieži melisos lapeliai puikiai tinka įvairiems limonadams, vaisvandeniams, kokteiliams. Jų galima dėti į vandenį su citrina ir agurku, kad suteiktų papildomo gaivumo.
• Salotos: Smulkinti melisos lapeliai suteiks gaivaus prieskonio vaisių ir daržovių salotoms. Ypač gerai dera su uogomis, varške, jaunais sūriais.
• Desertai: Melisa gali būti naudojama ledams, šerbetams, kremams, pyragams ir kitiems desertams aromatizuoti. Jos lapeliais galima puošti tortus ir pyragaičius.
• Padažai ir marinatai: Melisa tinka žuvies, paukštienos patiekalams, taip pat įvairiems padažams ir marinatams.
• Acto ir aliejaus aromatizavimas: Šviežius melisos lapelius galima užpilti actu ar aliejumi ir palikti kelioms savaitėms, kad pritrauktų. Toks aromatizuotas actas ar aliejus puikiai tiks salotoms gardinti.

Liaudies Medicinoje ir Sveikatai

Melisa nuo seno vertinama dėl savo gydomųjų savybių. Jos lapuose yra eterinių aliejų (citralio, citronelalo, geraniolio, linalolio), flavonoidų, taninų, organinių rūgščių, vitamino C ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

• Raminamasis poveikis: Melisa žinoma kaip puiki priemonė nuo nervinės įtampos, streso, nerimo, nemigos. Ji švelniai ramina nervų sistemą, padeda atsipalaiduoti ir pagerinti miego kokybę. Todėl melisų arbata dažnai rekomenduojama vakare.
• Virškinimo gerinimas: Melisa skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą, mažina pilvo pūtimą, spazmus ir pykinimą. Ji gali padėti esant skrandžio ir žarnyno sutrikimams.
• Antivirusinis poveikis: Tyrimai parodė, kad melisos ekstraktas pasižymi antivirusiniu aktyvumu, ypač prieš herpeso virusą, sukeliantį lūpų pūslelinę. Tepalai ar kremai su melisos ekstraktu gali padėti greičiau sumažinti pūslelinės simptomus.
• Širdies ir kraujagyslių sistema: Manoma, kad melisa gali šiek tiek mažinti kraujospūdį, raminti širdies plakimą, todėl kartais vartojama esant lengviems širdies ritmo sutrikimams, susijusiems su nervine įtampa.
• Skausmą malšinantis poveikis: Melisa gali padėti sumažinti galvos, dantų, menstruacinius skausmus, ypač jei jie susiję su stresu ar įtampa.
• Prakaitavimą skatinantis poveikis: Karšta melisų arbata gali būti naudinga peršalus, nes skatina prakaitavimą ir padeda mažinti karščiavimą.
• Koncentracijos gerinimas: Kai kurie tyrimai rodo, kad melisa gali turėti teigiamą poveikį kognityvinėms funkcijoms, įskaitant atmintį ir dėmesio koncentraciją, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Svarbu atminti, kad nors melisa yra natūrali priemonė, prieš vartojant ją gydymo tikslais, ypač jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, reikėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nėščiosioms ir žindančioms moterims taip pat reikėtų vartoti atsargiai.

Kitos Panaudojimo Sritys

• Aromaterapija: Melisos eterinis aliejus naudojamas aromaterapijoje dėl savo raminančių, nuotaiką gerinančių savybių. Jis gali padėti sumažinti stresą, nerimą, pagerinti miegą. Tačiau grynas melisos eterinis aliejus yra gana brangus, nes jo išeiga nedidelė.
• Kosmetika: Melisos ekstraktai ir hidrolatai kartais naudojami kosmetikos priemonėse (kremuose, losjonuose, tonikuose) dėl savo raminančių, priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių. Ypač tinka jautriai, sudirgusiai odai.
• Bičių pritraukimas: Kaip minėta, melisa yra puikus medingasis augalas, pritraukiantis bites ir kitus naudingus vabzdžius į sodą, taip gerinant kitų augalų apdulkinimą.
• Natūralus repelentas: Nors bites ji vilioja, kai kuriuos nepageidaujamus vabzdžius, pavyzdžiui, uodus, melisos kvapas gali atbaidyti. Šviežiai patrinti lapeliai ant odos gali suteikti trumpalaikę apsaugą.

Įdomūs Faktai Apie Citrininę Mėtą (Melisą)

• Senovės Graikijoje melisa buvo laikoma Artemidės, medžioklės ir gamtos deivės, augalu.
• Tikima, kad melisa padeda pritraukti meilę ir laimę. Seniau merginos nešiodavosi melisos šakelę kaip meilės amuletą.
• Viduramžių alchemikai tikėjo, kad melisa gali padėti prailginti gyvenimą.
• Melisa yra vienas iš pagrindinių ingredientų garsiajame Benediktino likeryje.
• Dėl savo stipraus citrininio kvapo melisa kartais painiojama su citrinžole (Cymbopogon citratus) arba citrinine verbena (Aloysia citrodora), tačiau tai yra skirtingi augalai, nors visi jie pasižymi maloniu citrinos aromatu.

Citrininė mėta, arba vaistinė melisa, yra išties nuostabus augalas, galintis praturtinti mūsų gyvenimą savo kvapu, skoniu ir naudingomis savybėmis. Nesudėtingai auginama, ji gali tapti ne tik sodo puošmena, bet ir nepakeičiama pagalbininke virtuvėje bei namų vaistinėlėje. Tad jei dar neturite šio kvapnaus augalo savo aplinkoje, pats laikas jam rasti vietos ir mėgautis jo teikiamais malonumais.