XVII amžiaus vidurys Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) buvo negailestingas metas, istorijoje įsirėžęs kaip „Tvanas“. Valstybę vienu metu puolė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė iš rytų ir Švedijos karalystė iš šiaurės. Abiejų Tautų Respublika, kurios dalimi buvo LDK, braškėjo per visas siūles, o centrinė valdžia Varšuvoje atrodė paralyžiuota ir nepajėgi apginti savo rytinių žemių. Būtent šiame chaose, neviltyje ir egzistencinės grėsmės akivaizdoje gimė vienas kontroversiškiausių Lietuvos istorijos įvykių – Kėdainių sutartis, o tiksliau, Kėdainių sutartys, nes 1655 metais Kėdainiuose buvo pasirašyti du reikšmingi, tačiau skirtingo turinio ir tikslų dokumentai.
Šie susitarimai, ypač antrasis, spalio mėnesį sudarytas aktas, dažnai vertinami kaip didikų išdavystė, mėginimas atplėšti Lietuvą nuo Lenkijos ir paversti ją Švedijos protektoratu. Tačiau žvelgiant giliau į to meto aplinkybes, matyti kur kas sudėtingesnis paveikslas – desperatiškas bandymas išsaugoti bent dalį valstybės suvereniteto, kai atrodė, jog LDK skęsta pražūtingame kare ir vidaus nesantaikoje. Panagrinėkime šiuos įvykius detaliau, bandydami suprasti to meto veikėjų motyvus ir sprendimų pasekmes.
Pradžia: Situacija Prieš Kėdainius
Norint suvokti Kėdainių sutarčių esmę, būtina įvertinti katastrofišką padėtį, kurioje atsidūrė LDK 1654–1655 metais. Jau kurį laiką Abiejų Tautų Respublika kariavo su Bogdanu Chmelnickiu ir jį palaikančia Maskva. 1654 metų vasarą Maskvos kariuomenė įsiveržė į LDK teritoriją, užimdama Smolenską – svarbiausią rytinę tvirtovę. Netrukus krito Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Atrodė, kad niekas negali sustabdyti galingos Maskvos jėgos. Lietuvos kariuomenė buvo per menka, o paramos iš Lenkijos beveik nebuvo, nes ši buvo įsitraukusi į kovas Ukrainoje.
Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila, talentingas karvedys, bet kartu ir ambicingas politikas, matė, kad be išorinės pagalbos LDK yra pasmerkta. Jis ir jo pusbrolis, Lietuvos lauko etmonas Boguslavas Radvila, bei dalis kitų įtakingų didikų pradėjo ieškoti alternatyvų. Viena iš tokių alternatyvų tapo Švedija, tuo metu viena galingiausių Europos valstybių, vadovaujama karingojo karaliaus Karolio X Gustavo. Švedai taip pat turėjo savų interesų regione ir siekė įsitvirtinti Baltijos jūros pakrantėse, eliminuodami Abiejų Tautų Respublikos įtaką.
1655 metų vasarą situacija tapo dar kritiškesnė. Liepos mėnesį švedų kariuomenė įsiveržė į Lenkiją, beveik be pasipriešinimo užimdama didžiules teritorijas. Tuo pačiu metu Maskvos kariuomenė toliau veržėsi į LDK gilumą. Liepos 8 dieną krito Minskas, o liepos pabaigoje, po kelių dienų apgulties, rusai užėmė ir sudegino Vilnių – LDK sostinę. Tai buvo neregėto masto katastrofa, sukėlusi paniką ir neviltį visoje šalyje.
Pirmasis Žingsnis: Kėdainių Sutartis (1655 m. rugpjūčio 17 d.)
Susidarius tokiai beviltiškai padėčiai, Jonušas Radvila ir dalis LDK didikų bei bajorijos atstovų Kėdainiuose, Radvilų giminės valdose, pradėjo derybas su Švedijos atstovais. Rugpjūčio 17 dieną buvo pasirašyta pirmoji Kėdainių sutartis. Ši sutartis numatė, kad LDK nutraukia uniją su Lenkijos karalyste, tačiau lieka suvereni valstybė, sudariusi karinę ir politinę sąjungą su Švedija. Švedijos karalius Karolis X Gustavas buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir protektoriumi.
Šios sutarties esminiai punktai buvo šie:
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išeina iš unijos su Lenkija.
- LDK sudaro sąjungą su Švedijos karalyste.
- Švedijos karalius tampa LDK globėju ir gynėju.
- Abi pusės įsipareigoja teikti viena kitai karinę pagalbą.
- LDK išlaiko savo įstatymus, teismus, kariuomenę ir iždą.
- Garantuojama tikėjimo laisvė visų konfesijų krikščionims.
Šią sutartį pasirašė apie 460 LDK didikų ir bajorų atstovų. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodė kaip bandymas išgelbėti valstybę nuo visiško sunaikinimo, pasirenkant mažesnę blogybę – Švedijos protektoratą vietoje Maskvos okupacijos. Jonušas Radvila tikėjosi, kad padedamas švedų, sugebės išstumti Maskvos kariuomenę ir atkurti LDK teritorinį vientisumą.
Antrasis, Lemtingasis Žingsnis: Kėdainių Unija (1655 m. spalio 20 d.)
Tačiau pirmoji Kėdainių sutartis gyvavo neilgai. Švedams sėkmingai okupuojant Lenkiją ir Karoliui X Gustavui siekiant visiškos kontrolės regione, spaudimas LDK didikams didėjo. Jonušas Radvila ir jo šalininkai buvo priversti eiti į dar didesnes nuolaidas. Po ilgų ir sudėtingų derybų, spalio 20 dieną Kėdainiuose buvo pasirašytas antrasis, kur kas radikalesnis dokumentas – Kėdainių unijos aktas. Šis aktas iš esmės panaikino LDK kaip savarankišką politinį darinį ir įtraukė ją į uniją su Švedija, faktiškai paversdamas Švedijos dalimi.
Pagrindiniai Kėdainių unijos akto teiginiai:
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visiškai nutraukia bet kokius ryšius su Lenkijos karalyste ir jos karaliumi Jonu Kazimieru Vaza.
- LDK sudaro amžiną uniją su Švedijos karalyste.
- Švedijos karalius Karolis X Gustavas ir jo įpėdiniai tampa Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais.
- Lietuvos kariuomenė prijungiama prie Švedijos kariuomenės.
- Lietuvos teisės ir privilegijos turėjo būti patvirtintos Švedijos karaliaus, tačiau su tam tikromis išlygomis ir pakeitimais, kurie galėjo susilpninti LDK autonomiją.
- Numatyta bendra užsienio politika, vadovaujama Švedijos.
- Radviloms ir jų šalininkams buvo žadamos aukštos pareigos ir valdos naujojoje tvarkoje.
Šį kartą dokumentą pasirašė dar daugiau didikų ir bajorų – per 1100 signatarų. Tarp jų buvo ne tik Jonušas Radvila, bet ir Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius bei kiti įtakingi asmenys. Tačiau šis skaičius neparodo tikrojo palaikymo masto. Daugelis pasirašė spaudžiami aplinkybių, bijodami dėl savo gyvybės ir turtų, ar tiesiog nematydami kitos išeities.
Radvilų Motyvai: Išdavystė ar Desperacija?
Jonušo ir Boguslavo Radvilų vaidmuo Kėdainių įvykiuose vertinamas nevienareikšmiškai. Tradiciškai, ypač lenkų istoriografijoje ir literatūroje (pvz., Henriko Senkevičiaus romane „Tvanas“), jie vaizduojami kaip išdavikai, pardavę tėvynę švedams dėl asmeninių ambicijų – Jonušas siekė tapti faktišku Lietuvos valdovu Švedijos globoje.
Nėra abejonių, kad Radvilos turėjo asmeninių interesų. Jie buvo viena galingiausių ir turtingiausių LDK giminių, ir unija su Švedija galėjo dar labiau sustiprinti jų pozicijas. Jonušas Radvila, būdamas kalvinistas, galbūt palankiau žiūrėjo į protestantišką Švediją nei į katalikišką Lenkiją, su kuria nuolat kildavo trintis dėl religinių ir politinių klausimų. Taip pat jis jautė nuoskaudą Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui Vazai dėl, jo manymu, nepakankamos paramos LDK.
Tačiau supaprastinti Radvilų motyvus iki gryno savanaudiškumo būtų neteisinga. Reikia pripažinti, kad LDK tuo metu išgyveno mirtiną pavojų. Maskvos kariuomenė siaubė kraštą, o Lenkija atrodė visiškai bejėgė. Švedija, nors ir agresyvi, galėjo pasirodyti kaip vienintelė jėga, galinti sustabdyti Maskvos ekspansiją ir išsaugoti bent dalį LDK teritorijos ir elito. Radvilos galėjo nuoširdžiai tikėti, kad renkasi mažesnę blogybę, bandydami išgelbėti tai, kas dar liko iš valstybės. Jų argumentas buvo, kad Liublino unija su Lenkija tapo LDK silpnumo ir nelaimių priežastimi, todėl reikalinga nauja, stipresnė sąjunga.
Svarbu paminėti ir tai, kad Radvilos nebuvo vieniši savo pasirinkime. Dalis LDK didikų ir bajorijos juos palaikė, matydami Švedijos protektorate galimybę išvengti Maskvos jungo, kuris atrodė kur kas žiauresnis ir pavojingesnis LDK tapatybei bei religinei laisvei. Katalikiška bajorija bijojo stačiatikių Maskvos, o protestantai, tokie kaip Radvilos, jautėsi saugesni su protestantiška Švedija.
Pasipriešinimas ir Sutarties Žlugimas
Nepaisant didelio signatarų skaičiaus, Kėdainių unija sukėlė didžiulį pasipriešinimą LDK. Dalis didikų ir bajorijos, vadovaujami Povilo Jono Sapiegos, Lietuvos vicekanclerio, ir Vinco Aleksandro Korvino Gosievskio, liko ištikimi Abiejų Tautų Respublikai ir karaliui Jonui Kazimierui Vazai. Jie atsisakė pripažinti Kėdainių uniją ir pradėjo partizaninį karą prieš švedus ir Radvilų šalininkus.
Lietuvoje įsiplieskė savotiškas pilietinis karas. Švedų kariuomenė, kuri turėjo tapti LDK gynėja, netrukus pradėjo elgtis kaip okupantė – plėšikavo, rinko kontribucijas, persekiojo kitaip manančius. Tai dar labiau sustiprino pasipriešinimą. Netrukus paaiškėjo, kad švedai nėra suinteresuoti LDK gerove, o tik siekia išnaudoti jos resursus savo karui.
Padėtis kardinaliai pasikeitė, kai Lenkijoje kilo masinis sukilimas prieš švedų okupaciją. Legendinė Čenstakavos vienuolyno gynyba tapo pasipriešinimo simboliu. Jonas Kazimieras Vaza, pabėgęs į Sileziją, grįžo ir pradėjo telkti jėgas. Švedų sėkmė pradėjo blėsti.
Lietuvoje antišvediškos nuotaikos taip pat stiprėjo. Jonušas Radvila, tapęs labiausiai nekenčiamu asmeniu LDK, atsidūrė izoliacijoje. Jo planai žlugo. 1655 metų gruodžio 31 dieną, apgultas savo pilyje Tikocine (Lenkijoje), Jonušas Radvila mirė, taip ir nesulaukęs savo ambicijų išsipildymo. Jo pusbrolis Boguslavas Radvila toliau kovojo švedų pusėje, tačiau ir jo įtaka LDK smuko.
Iki 1657 metų didžioji dalis LDK teritorijos buvo išvaduota nuo švedų, padedant ir pačių lietuvių pajėgoms, vadovaujamoms Sapiegos ir Gosievskio. Kėdainių unija faktiškai nustojo egzistuoti, nors formaliai niekada nebuvo atšaukta tų, kas ją sudarė su Švedija. Tačiau istorinės aplinkybės ją palaidojo.
Kėdainių Sutarčių Pasekmės ir Istorinis Vertinimas
Kėdainių sutartys, ypač Kėdainių unija, turėjo ilgalaikių ir skaudžių pasekmių Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei:
- Vidaus susiskaldymas: Sutartys įnešė gilų susiskaldymą į LDK visuomenę, supriešino didikus ir bajoriją. Šis susiskaldymas ilgam paralyžiavo valstybės politinį gyvenimą.
- Reputacijos praradimas: Radvilų ir kitų unijos šalininkų veiksmai buvo plačiai pasmerkti kaip išdavystė, ir tai metė šešėlį ant visos LDK.
- Valstybės silpnėjimas: Karas su Švedija, Maskva ir vidiniai konfliktai nuniokojo kraštą, sumažino gyventojų skaičių ir pakirto ekonominę galią. LDK iš šio laikotarpio išėjo gerokai susilpnėjusi.
- Ilgalaikis nepasitikėjimas: Nors Abiejų Tautų Respublika buvo atkurta, Kėdainių epizodas paliko gilų nepasitikėjimo pėdsaką tarp Lenkijos ir Lietuvos, ypač Lenkijos požiūryje į LDK lojalumą.
Istorikų vertinimai dėl Kėdainių sutarčių skiriasi. Vieni smerkia Radvilas kaip išdavikus, siekusius asmeninės naudos ir suvereniteto LDK sąskaita. Kiti bando suprasti jų motyvus, pabrėždami beviltišką LDK padėtį ir tai, kad sąjunga su Švedija galėjo atrodyti kaip vienintelė išeitis išvengti visiško sunaikinimo ir okupacijos iš rytų. Yra manančių, kad Jonušas Radvila, nors ir ambicingas, galėjo turėti ir patriotiškų tikslų, siekdamas išsaugoti LDK kaip atskirą, nors ir Švedijos globojamą, darinį, matydamas Liublino uniją kaip neteisingą Lietuvai.
Neabejotina, kad Kėdainių sutartys yra vienas dramatiškiausių ir sudėtingiausių puslapių Lietuvos istorijoje. Tai priminimas apie valstybės trapumą, geopolitinių iššūkių keliamas dilemas ir sunkius pasirinkimus, kuriuos tenka daryti istorijos kryžkelėse. Tai taip pat pasakojimas apie lyderystę, ambicijas, lojalumą ir išdavystę, apie tai, kaip skirtingi žmonės suvokia patriotiškumą ir valstybės interesus.
Mažiau Žinomi Faktai ir Detalės
Dažnai diskutuojant apie Kėdainių sutartis, dėmesys sutelkiamas į pagrindinius veikėjus ir politinius sprendimus. Tačiau yra ir mažiau žinomų detalių, kurios padeda geriau suprasti to meto atmosferą:
- Kėdainių vaidmuo: Kėdainiai, kaip Radvilų rezidencija ir vienas svarbiausių reformacijos centrų LDK, neatsitiktinai tapo šių įvykių vieta. Čia kryžiavosi politiniai, religiniai ir kultūriniai interesai.
- Derybų sudėtingumas: Derybos su švedais buvo ilgos ir įtemptos. Švedų pusė, jausdama savo jėgą, nuolat kėlė naujus reikalavimus. LDK atstovai bandė laviruoti ir išsaugoti kuo daugiau autonomijos.
- Signatarų įvairovė: Nors dažnai akcentuojamas Radvilų vaidmuo, sutartis pasirašė šimtai bajorų, atstovaujančių įvairioms LDK sritims ir interesų grupėms. Jų motyvai galėjo būti labai skirtingi – nuo įsitikinimo iki baimės.
- Vietos gyventojų reakcija: Nors dokumentuose to tiesiogiai neatspindima, galima numanyti, kad paprasti Kėdainių ir apylinkių gyventojai su nerimu stebėjo įvykius, bijodami karo, plėšimų ir nežinomybės. Švedų kariuomenės buvimas dažnai reiškė prievartą ir sunkumus eiliniams žmonėms.
- Religinis aspektas: Protestantų (ypač kalvinistų) vaidmuo Kėdainių įvykiuose buvo reikšmingas. Jonušas Radvila, būdamas įsitikinęs protestantas, matė galimybę sustiprinti protestantizmo pozicijas LDK per sąjungą su protestantiška Švedija. Tai kėlė nerimą katalikiškajai daugumai.
Kėdainių Pamokos Šiandienai
Kėdainių sutarčių istorija, nors ir nutolusi per šimtmečius, tebėra aktuali. Ji primena apie mažos valstybės išlikimo sudėtingumą agresyvių kaimynų apsuptyje. Ji kelia klausimus apie politinių sprendimų kainą, apie lyderių atsakomybę ir apie tai, kas yra tikrasis patriotizmas – ar aklas prisirišimas prie senų sąjungų, ar drąsus, nors ir rizikingas, naujų kelių ieškojimas kritinėje situacijoje.
Šiandien, žvelgdami į Kėdainių sutartis, turime vengti vienpusiškų vertinimų. Tai buvo tragedija Lietuvai, bet kartu ir išbandymas, parodęs tautos gyvybingumą ir norą kovoti už savo laisvę. Nors Kėdainių unija su Švedija žlugo, LDK, nors ir nualinta, išliko kaip politinis darinys Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje dar daugiau nei šimtmetį, iki pat galutinio padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje.
Kėdainių sutartys lieka kaip įspėjimas ir pamoka ateities kartoms – apie būtinybę stiprinti valstybės vidinę vienybę, ieškoti patikimų sąjungininkų ir visada budriai vertinti geopolitines realijas, kad netektų rinktis tarp blogo ir dar blogesnio scenarijaus.