Rabarbarų auginimas ir dauginimas: praktiški patarimai sodininkams

Rabarbarai – tai vieni pirmųjų pavasario augalų, kurie savo ryškiais, sultingais lapkočiais praneša apie bundančią gamtą ir atgimstantį sodą. Nors botaniškai rabarbaras (lot. Rheum) yra daržovė, priklausanti rūgtinių (Polygonaceae) šeimai, kulinarijoje jis dažniausiai naudojamas kaip vaisius: iš jo verdami kompotai, kepami pyragai, ruošiami džemai ir net gaminamas vynas. Kilę iš Centrinės Azijos ir kalnuotų Kinijos bei Tibeto regionų, šie ištvermingi augalai puikiai prisitaikė prie atšiauresnio Lietuvos klimato. Šiandien jie yra neatsiejama tradicinio lietuviško sodybos daržo dalis.

Nepaisant to, kad rabarbarai atrodo kaip itin nereiklūs augalai, gebantys augti beveik bet kur, norint gauti gausų, kokybišką ir ilgametį derlių, būtina žinoti specifines jų auginimo, dauginimo ir priežiūros paslaptis. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime kiekvieną žingsnį, padėsiantį sukurti idealias sąlygas šiam ilgaamžiam augalui jūsų kieme.

Tinkamiausios vietos ir dirvožemio parinkimas

Rabarbarai yra daugiamečiai augalai, toje pačioje vietoje galintys sėkmingai augti ir derėti net 10–15 metų ar ilgiau. Būtent dėl šios priežasties vietos parinkimas ir dirvos paruošimas yra vienas svarbiausių etapų. Padarius klaidų sodinant, vėliau jas ištaisyti bus gana sudėtinga, nes suaugęs rabarbaro keras suformuoja masyvią, gilią ir plačią šaknų sistemą.

Apšvietimas: Rabarbarai geriausiai jaučiasi ir gausiausią derlių veda atviroje, saulėtoje vietoje. Nors jie gali kęsti nedidelį pavėsį, trūkstant saulės šviesos lapkočiai tampa plonesni, praranda savo ryškią raudoną ar rausvą spalvą (kuri priklauso nuo veislės), o augalo augimas sulėtėja. Jei sodinate juos sode, stenkitės parinkti vietą, kurioje augalas gautų bent 6–8 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną.

Dirvožemis: Šie augalai yra itin reiklūs maistinėms medžiagoms. Jiems reikalinga derlinga, giliai įdirbta, humusinga ir drėgmę sulaikanti, tačiau gerai drenuojama dirva. Tinkamiausias pH lygis yra nuo 6.0 iki 6.8 (silpnai rūgštus arba neutralus dirvožemis). Jei jūsų sklype dirva labai rūgšti, prieš sodinant rabarbarus, ją reikėtų pakalkinti. Labai svarbu, kad vietoje, kurioje planuojate sodinti, nesikauptų pavasarinis polaidžio ar stiprių liūčių vanduo. Užmirkusios šaknys yra viena dažniausių rabarbarų žūties priežasčių, nes drėgmės perteklius greitai sukelia šaknų puvinį.

Prieš sodinant, rekomenduojama iškasti maždaug 50-60 cm gylio ir panašaus pločio duobę. Jos dugną reikėtų pripildyti perpuvusio mėšlo, kokybiško komposto ir sumaišyti su esamu viršutiniu dirvožemio sluoksniu. Toks „maisto bankas“ užtikrins, kad augalas turės pakankamai resursų pirmaisiais keleriais intensyvaus augimo metais.

Rabarbarų sodinimas: kada ir kaip tai daryti teisingai

Lietuvos klimato sąlygomis rabarbarus galima sodinti du kartus per metus: ankstyvą pavasarį (balandžio mėnesį, kai žemė atitirpsta ir šiek tiek pradžiūsta) arba rudenį (rugsėjo pabaigoje – spalio pirmojoje pusėje). Rudeninis sodinimas dažnai laikomas pranašesniu, nes augalas spėja įsišaknyti iki stiprių šalčių, o pavasarį jau būna pasiruošęs aktyviam augimui.

• Atstumai: Rabarbarai reikalauja erdvės. Tarp atskirų kerų palikite bent 90–120 cm atstumą, o tarp eilių – apie 1,5 metro. Nors maži sodinukai atrodo nekaltai, po kelerių metų jų lapija uždengs visą šį plotą.
• Sodinimo gylis: Tai kritinis momentas. Sodinant padalintą kerą (šakniastiebį), augimo pumpurai (vadinamosios „akutės“) turi būti vos 2–3 cm po žeme. Jei pasodinsite per giliai, pumpurai gali supūti ir neišleisti ūglių. Jei pasodinsite per sekliai – žiemą jie gali nušalti.
• Laistymas ir mulčiavimas: Ką tik pasodintą augalą būtina gausiai palaistyti, kad žemė priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų. Paviršių naudinga apmulčiuoti 5–7 cm durpių, šiaudų ar komposto sluoksniu. Mulčas padės išlaikyti drėgmę ir apsaugos nuo piktžolių, tačiau venkite mulčiuoti patį augalo centrą, kad neprovokuotumėte puvinio.

Rabarbarų dauginimas: kerų dalijimas ir sėklos

Norint turėti kokybiškų rabarbarų, svarbu žinoti, kaip teisingai juos dauginti. Egzistuoja du pagrindiniai būdai, tačiau praktikoje vienas iš jų yra nepalyginamai pranašesnis.

Dauginimas kerų dalijimu (vegetatyvinis būdas)

Tai greičiausias, patikimiausias ir labiausiai sodininkų vertinamas būdas. Dauginant kerų dalijimu, jūs išlaikote visas motininio augalo savybes (lapkočių spalvą, skonį, derlingumą, atsparumą ligoms). Šią procedūrą geriausia atlikti su 4–5 metų senumo augalais ankstyvą pavasarį, kai vos pasirodo rausvi pumpurai, arba rudenį, kai lapai pradeda džiūti.

Procesas žingsnis po žingsnio:

1. Atsargiai, stengdamiesi kuo mažiau pažeisti storas šaknis, apikaskite ir iškelkite seną rabarbaro kerą iš žemės.
2. Aštriu, švariu kastuvu ar dideliu peiliu padalinkite šakniastiebį į kelias dalis.
3. Kiekviena atskirta dalis privalo turėti bent dalį sveikos, tvirtos šaknies ir 2–3 gerai išsivysčiusius, nepažeistus pumpurus.
4. Senas, sutrūnijusias ar apipuvusias šaknies dalis pašalinkite ir sunaikinkite.
5. Pjūvių vietas rekomenduojama pabarstyti medžio pelenais arba trinta medžio anglimi, kad išvengtumėte infekcijų ir puvinio.
6. Paruoštus sodinukus nedelsiant pasodinkite į naujas, iš anksto paruoštas vietas, laikydamiesi anksčiau aptartų sodinimo gylio taisyklių.

Dauginimas sėklomis – iššūkis entuziastams

Nors rabarbarus galima išsiauginti iš sėklų, šis būdas reikalauja daugiau kantrybės ir turi vieną didelį trūkumą – rabarbarai yra kryžmadulkiai augalai. Tai reiškia, kad iš sėklų išaugę augalai gali nepaveldėti geriausių motininio augalo savybių. Pavyzdžiui, pasėję ryškiai raudonų rabarbarų sėklas, galite gauti augalus su plonais, žaliais ir labai rūgščiais stiebais. Be to, pilnavertį derlių galėsite imti tik trečiaisiais metais.

Jei vis dėlto nusprendėte eksperimentuoti, sėklas pavasarį sėkite į daigyklas uždarose patalpose arba šiltnamyje. Prieš sėją sėklas parą pamirkykite šiltame vandenyje. Daigams suformavus 3–4 tikruosius lapelius, juos galima pikuoti, o praėjus pavasarinių šalnų pavojui (gegužės pabaigoje) – persodinti į nuolatinę vietą lauke.

Kasdienė priežiūra: laistymas, tręšimas ir žiedynų šalinimas

Rabarbarai augina didžiulę lapijos masę, todėl jiems reikia daug drėgmės ir maisto medžiagų. Tinkama priežiūra garantuoja ne tik gausų, bet ir kokybišką derlių.

Laistymas: Pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vyksta intensyvus lapkočių augimas, dirva turi būti nuolat drėgna (bet ne šlapia). Per sausras rabarbarus būtina gausiai laistyti. Trūkstant drėgmės, stiebai tampa kieti, pluoštiniai, praranda sultingumą ir tampa nebetinkami maistui. Geriausia laistyti rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilią šaknų sistemą, o ne tik sudrėkintų dirvos paviršių.

Tręšimas: Rabarbarai yra ypač godūs azoto ir kalio. Ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui, dirvą aplink kerą naudinga pabarstyti amonio salietra arba kompleksinėmis pavasarinėmis trąšomis. Kiek vėliau, prasidėjus vegetacijai, idealu augalus palieti atskiestu raugintu mėšlu arba žolių raugu. Rudenį, ruošiant augalą žiemai, aplink kerą paskleiskite storą sluoksnį perpuvusio mėšlo ar komposto. Tai ne tik pamaitins augalą, bet ir veiks kaip šildantis mulčas žiemos metu.

Žiedynstiebių šalinimas: Tai viena svarbiausių rabarbarų priežiūros taisyklių. Vasaros pradžioje daugelis rabarbarų išleidžia aukštus stiebus su smulkiais žiedynais. Augalas tam išeikvoja milžiniškus energijos kiekius, kuriuos galėtų skirti naujų, sultingų lapkočių formavimui. Pastebėję besiformuojantį žiedynstiebį, nieko nelaukdami jį nupjaukite arba nulaužkite kuo arčiau pagrindo. Išimtis taikoma tik tuo atveju, jei tikslingai norite surinkti sėklas.

Rabarbarų „forzavimas“ (balinimas): saldesnio derliaus paslaptis

Mažiau patyrusiems sodininkams retai girdėtas, tačiau profesionalų itin vertinamas metodas yra rabarbarų forzavimas arba balinimas (angl. forcing). Tai procesas, kurio metu augalas priverčiamas augti visiškoje tamsoje ir šilumoje ankstyvą pavasarį.

Kaip tai padaryti? Kovo mėnesį, kai žemė atitirpsta, ant suaugusio, sveiko rabarbaro kero uždėkite didelį, šviesai nepralaidų indą (pavyzdžiui, didelį plastikinį ar molinį vazoną be drenažo skylių, seną kibirą). Norint dar labiau pagreitinti procesą, indo išorę galima apšiltinti šviežiu arklių mėšlu ar storu šiaudų sluoksniu. Šiluma skatina greitą augimą, o šviesos trūkumas stabdo chlorofilo gamybą.

Rezultatas? Po kelių savaičių po indu rasite išstypusius, nuostabios rožinės spalvos, neįtikėtinai švelnius ir saldžius lapkočius su mažu, gelsvu lapeliu viršūnėje. Forzuoti rabarbarai neturi jiems būdingo aštraus rūgštumo, juos lupti nereikia, o tekstūra tiesiog tirpsta burnoje. Svarbu atsiminti, kad šis procesas labai išsekina augalą, todėl to paties kero negalima forzuoti dvejus metus iš eilės – kitais metais leiskite jam augti natūraliai ir kaupti jėgas.

Ligos ir kenkėjai: natūralūs apsaugos būdai

Rabarbarai yra gana atsparūs ligoms ir kenkėjams, tačiau netinkamos augimo sąlygos gali sukelti problemų.

• Šaknų ir vainiko puvinys: Tai pavojingiausia rabarbarų liga, dažniausiai atsirandanti dėl per drėgnos, blogai drenuojamos dirvos. Lapai pradeda vysti, geltonuoti, o augalo centras tampa minkštas ir pūva. Pastebėjus pirmuosius požymius, būtina pašalinti pažeistas dalis, o jei puvinys išplitęs – augalą teks iškasti ir sunaikinti, o toje vietoje rabarbarų nesodinti kelerius metus.
• Kenkėjai: Dažniausiai rabarbarus puola šliužai ir sraigės, kuriuos vilioja drėgmė po plačiais lapais. Apsaugai galima naudoti pelenų, smėlio ar trintų kiaušinių lukštų barjerus aplink kerą. Kartais ant lapų apatinės pusės gali atsirasti amarų – juos lengvai pašalinsite stipria vandens srove arba purkšdami natūraliu žaliojo muilo tirpalu.

Derliaus nuėmimas: taisyklės, kurių negalima pažeisti

Norint ilgai džiaugtis rabarbarų derliumi, derliaus nuėmimo metu reikia laikytis griežtų taisyklių. Pirmaisiais metais po pasodinimo derliaus imti negalima visiškai. Augalas turi visą energiją skirti galingos šaknų sistemos formavimui. Antraisiais metais galima nuskinti vos kelis lapkočius, o nuo trečiųjų metų jau galite mėgautis pilnu derliumi.

Kaip teisingai skinti? Rabarbarų lapkočių negalima pjauti peiliu. Pjūvio vietoje likęs kelmelis linkęs pūti ir gali užkrėsti visą kerą. Lapkotį reikia suimti kuo arčiau pagrindo ir švelniai, bet tvirtai truktelėti į šoną ir šiek tiek pasukti (tarsi išsukant iš lizdo). Taip lapkotis gražiai atsiskirs nuo šaknies kaklelio nepalikdamas atviros žaizdos.

Kiek skinti? Niekada nenuskinkite visų augalo lapų. Vienu metu rekomenduojama pašalinti ne daugiau kaip trečdalį ar pusę lapų, kad augalas turėtų pakankamai ploto fotosintezei atlikti ir kauptų maisto medžiagas šaknyse kitam sezonui.

Kada baigti sezoną? Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, galioja nerašyta taisyklė – rabarbarų sezonas baigiasi per Jonines (birželio pabaigoje). Vasaros antroje pusėje rabarbarų stiebuose pradeda kauptis didelis kiekis oksalo (rūgštynių) rūgšties, kuri dideliais kiekiais yra toksiška žmogaus organizmui, gali dirginti skrandį ir trukdyti kalcio įsisavinimui. Be to, patys stiebai tampa kieti ir sumedėję. Leiskite augalui ramiai žaliuoti iki pat rudens šalnų.

Galiausiai, atminkite esminį faktą, ypač jei sode lankosi maži vaikai: rabarbarų lapai yra nuodingi. Juose oksalo rūgšties ir kitų toksiškų junginių koncentracija yra milžiniška. Maistui naudojami tik lapkočiai (stiebai). Nuskintus lapus galima drąsiai mesti į komposto dėžę – kompostavimo proceso metu oksalo rūgštis visiškai suyra ir tampa nekenksminga.

Atsižvelgdami į šiuos išsamius patarimus, savo sode galėsite išauginti galingus, sveikus ir gausiai derančius rabarbarų kerus. Šis senovinis, iš kartos į kartą perduodamas augalas nereikalauja kasdienės priežiūros, tačiau už truputį dėmesio ankstyvą pavasarį atsidėkoja pačiu pirmuoju, vitaminais ir pavasariniu gaivumu trykštančiu derliumi.